Jūratė Tutlytė:

Šiuolaikinio Lietuvos grafikos meistro vardas bene geriausiai nusako Egidijaus Rudinsko kūrybos, jo pripažinimo, (į)vertinimo, pagarbumo svorį šalies ir tarptautinio meno laukuose. Ne kartą apibudintas kaip tradicinių vertybių puoselėtojas, ištikimas klasikinės grafikos formai ir turiniui, archainiams minties ir vaizdinių toliams, be kita ko, atkakliai lietuviškas savo lyriniais nacionalinės dvasios modeliais, Rudinskas kartu yra ir laikmečiui jautrus – naujųjų laikų kūrėjas.[...]

Visą Rudinsko kūrybą galėtume laikyti literatūrine, grafiškai siekiančia pranešti žinią, perteikti mintį, idėją.[...] Žodis ir reginys susijungia lengvai perskaitomoje tikrovėje, suliejančioje plastinę reprezentaciją ir lingvistinę užuominą. [...] Neretai tekste šmėžuojantys materialaus pasaulio reikšminiai daiktai, gyvosios būtybės paraidžiui materializuojasi piešinyje. Vizualine prasme tekstas iliustracijose neišsibarsto po visą lauką, bet akcentuotai sutelkiamas jam skirtame lakšto fragmente, dėl ko ir visa oforto kompozicija subyra į atskiras nuotrupų skiautes, įgaunančias monumentalias, tartum akmenyje iškaltų paminklinių runų formas. [...] Neretai pinkli ir sudėtinė fabula, o ir jos raiškos maniera mena viduramžius. Šia prasme ir pats autorius tartum naujųjų laikų (o gal ir naujųjų viduramžių?) šviesuolis iliustruoja pamatines tiesas, taip mėgindamas iliuminuoti, gilesniam turiniui atverti šiuolaikinio žmogaus sielos akis. [...]

Parodomis ir kūrybiniais projektais apkeliavęs ne tik Europą, bet pasiekęs ir Australiją, Japoniją, Egiptą, kelionės patirtį – tikrąją ir menamą – Egidijus sudėjo ir tebededa į ofortams skirtas Kelionių knygas. [...] Atsispiriant nuo „Kelionės į pasaulio centrą“ (2005), kelionės darosi vis artimesnės gimtinės ir gimtojo miesto kontūrams („Kelionė iš Kauno į Urbino ir atgal“ I-IV, „Tolimas miestas“, „Gertrūda“), vis giliau neriančios į dvasinius laukus ir įsivaizduojamų miestų (trijų karūnų, didžiosios paprikos, nematomo miesto) vaizdinius modelius.

Cituota iš: Jūratė Tutlytė, „Vizionieriško pasaulio stebėtojas", Šiuolaikiniai lietuvių dailininkai. Egidijus Rudinskas, Vilnius: Dailininkų sąjungos leidykla, 2008, p. 4-6.

Kristina Civinskienė:

Kokias mintis sukelia žodyne rašomi žodžiai arba kokias asociacijas būtų galima parinkti žodžiams ar net raidėms? Tokiu principu grafikas Egidijus Rudinskas kuria vieną naujausiųofortų ciklų „Raidės“. Pagal tokį patį principą pabandykime apibudinti ir jo darbus. Kaip keliais žodžiais tai padaryti? Kruopštus, atidus, plona linija atliktas piešinys, nelygus, pripildytas daugybe smulkių taškelių, linijų. Lyg žemės pluta suskeldėjęs jų paviršius, paslapties persmelktos temos, tekstai, kaip dekoratyviniai elementai papildantys piešinių kompozicijas. Tokie būtų sinonimai žodžiams „Egidijaus Rudinsko ofortai“.

Ofortai – pagrindinė grafiko kūrybos sritis. Tiesa, menininkas nevengia litografijos, piešinio pieštuku, tapybos ar kompiuterinių eksperimentų. Tarsi norėtų viską išbandyti, kad įsitikinti, jog ofortas geriausiai atskleidžia jo sumanymus. [...] Metalo plokštę – oforto pagrindą – menininkas valdo kaip visagalis kūrėjas: kiekvienas taškelis, linija, nubrėžta plieno adata, turi savo vietą ir paskirtį. Jo darbuose nėra lygių, glotnių paviršių, nėra tuščos, adatos nepaliestos vietos – foną margina smulkais, skirtingo dydžio ir tankio taškeliais, įbrėžia tarsi atsitiktines linijas, kurios perteikia sutrūkinėjusio, nelygaus paviršiaus įspūdį. Todėl Rudinsko oforto kūrimą galima palyginti su pasaulio tvėrimu. Tai ilgas ir kruopštus procesas – per metus sukuriami tiktai du trys didesnio formato lakštai. [...]

Rudinskui knyga taip pat ir kūrybinio įkvėpimo, vaizduotės, sumanymų šaltinis. Egidijų domina seni, laiko paliesti praeities ženklai. Ženklai, palikti žemės paviršiuje ir jos gelmėse, iškasenose, fosilijose, augalų užuomazgose ar jų liekanose, senuose daiktuose. Daiktai sukrypę, sulūžę, aptrūniję, todėl turintys iškalbingą paviršių. Senų daiktų, žemės faktūriškumą kaip praeities ženklus dailininkas siekia perkelti į savo kūrinius. Grafikui artimas poezijos metaforos pasaulis, tačiau ne mažiau patrauklūs ir prozos tekstai, ypač rašyti viduramžių autorių. Jų enciklopedinis mąstymas, pomėgis viską klasifikuoti, rūšiuoti, skirstyti dažnai nesuvokiami šiuolaikiniam skaitytojui. Egidijus tokiuose tekstuose įžvelgia daug poezijos, kurią sudeda į savo grafikos lakštus.

Cituota iš: Kristina Civinskienė, „Egidijus Rudinskas: žemės prakalbinimas“, Dailė, 2003, Nr. 1, p. 110–111.

Egidijus Rudinskas paklaustas apie žemėlapius, sako, kad jie visada jam buvo įdomūs: „Pats žemėlapis yra simbolis, talpi metafora. Vien remdamasis fantazija nepadarysi kažin ko. Renku medžiagą, fotografuoju, taip atsiranda toks pusiau mokslinis kūrinys. Šią vasarą buvau Italijoje, Urbino mieste surengtame simpoziume, kur buvo duota konkreti tema, susijusi su Rafaeliu. Ten vis dar stovi jo gimtas namas, galėjome naudotis visa įmanoma medžiaga. Taip išstudijavau net kelių miestų, kur Rafaelis kūrė, žemėlapius, gerai susipažinau su jo gyvenimu. Atsirado darbas, kuriame labai daug visko tilpo... Grafika juk pati yra kaip raštas, knyga. Pasiimi kokį kūrinį, ir jį gali skaityti, studijuoti“.

Cituota iš: Valdas Kilpys, „Egidijus Rudinskas: „Svarbu, kad kūrinys neštų tam tikrą žinią, būtų aktualus“, Bernardinai.lt.

Parengė Danguolė Butkienė