Džiugas Katinas yra vienas performanso, hepeningo, instaliacijos pradininkų Lietuvoje. Kalbama apie apytikriai Sąjūdžio laikotarpį ir XX a. paskutinio dešimtmečio pirmą pusę. Katinas aktyviai dalyvavo grupei „Žalias lapas“ rengiant hepeningus. Viena įsimintinesnių „Žalio lapo“ akcijų, organizuotų su Gediminu Urbonu, – 1990 m. surengtas garso hepeningas-instaliacija Kelias.

Apskritai tą laikotarpį galima vadinti avangardo, akcionizmo suklestėjimu Lietuvoje. Reiškėsi jaunieji kompozitoriai – Gintaras Sodeika, Arūnas Dikčius, Šarūnas Nakas ir kiti 1988–1990 m. rengė Anykščių hepeningų festivalius, būrėsi ir veikė grupės „Post Ars“, „Prarastoji karta“, vis labiau stiprėjo konceptualus ir iš dalies performatyvus fotografų sąjūdis (vienas jo neoficialių lyderių buvo Algirdas Šeškus, dar XX a. 9 dešimtmečio pradžioje pasukęs į konceptualią ir situacinę fotografiją), vyko pirmieji bandymai videomeno srityje (Kaune − Henrikas Gulbinas, Gintaras Šeputis ir Šiaulių aplinka, Vilniuje − Gintaras Zinkevičius), savitai nihilistiškai šėliojo ir šėliones dokumentavo Gintaras Znamierowskis su Donatu Srogiu ir pan.

 

Katinas šiame kontekste išsiskyrė būtent performatyvia, hepeningine veikla, o maždaug nuo 1990 m. su Linu Liandzbergiu pradėjo reikštis kaip performanso žanro duetas. Tuo pat metu kūrė objektus. Ne vienas Katino (ir Liandzbergio) performansas šiandien laikomas mūsų performanso klasika – tiek balansuojantys ant vaidinimo žiūrovams ribos, tiek hepeningai, į kuriuos būdavo įtraukiami ir žiūrovai. Jiedu vieni pirmųjų savo performansams pradėjo naudoti įvairias medijas – garso ir vaizdo įrašus, videoprojekcijas ir pan. Katino autoriniams performansams, taip pat atliktiems su Liandzbergiu (kalbant apie XX a. paskutinio dešimtmečio performansus) būdingas natūros ir kultūros ryšio arba žmogaus kaip biologinės ir socialinės būtybės leitmotyvas, šių dviejų „identitetų“ dualizmas, sudėtinga jų sąveika. Menininko performansuose tiek gamtinė, tiek kultūrinė aplinka neįmanoma be žmogaus (kūno), lygiai taip pat žmogaus kūnas neįmanomas be aplinkos. Liandzbergio (ir Katino) performansuose žmogus (ar jo kūnas) visada yra dalis aplinkos, siekianti autonomijos, arba – priešingai ‒ kūnas, bandantis sugrįžti į natūralų, pirmapradį būvį.

Nuo 1995 m. Katinas su Liandzbergiu Vilniuje pradėjo rengti tarptautinį  performansų festivalį „Dimensija“, į jį suvažiuodavo daug tuometinių pasaulinių performanso žvaigždžių. Šis festivalis tapo pagrindiniu performanso festivaliu Lietuvoje (paskutinis surengtas 2007 m.). Performansas kaip žanras Lietuvoje neįsigalėjo ir panašių festivalių ilgą laiką nebuvo (tiesa, prieš keletą metų jaunos menininkės Vaida Tamošaitytė ir Daina Pupkevičiūtė atgaivino šią tradiciją ir pradėjo Kaune rengti tarptautinį kasmetinį performansų festivalį „CREAturE“). Aktyviausiai kaip performansų atlikėjas reiškėsi maždaug iki 1997 m., bet ir vėliau kartais pasirodydavo.

Įsimintini ir kiti Katino bendradarbiavimo projektai. 1996 m. jis atliko „totalinį performansą“  „Recepcija“ su grupe „Post Ars“ Šiuolaikinio meno centre, parodos „Fluxus menas – pokštas“ atidaryme. Buvo surengta menininkų (-ių) dantų atspaudų/protezų matavimo akcija. Visi norintys galėjo pasidaryti savo dantų išliejas (fone grojant saksofonininkams). Akcija tuo metu buvo viena įspūdingiausių ir masiškiausių Vilniaus meno pasaulyje. Po dvejų metų, 1998 m., tame pačiame Šiuolaikinio meno centre vieną ilgiausiai trukusių (apie 16 valandų) performansų, kuris vadinosi Virusas, Katinas atliko su Gintaru Zinkevičiumi.

Neretai performansams pasitelkiamos kultūrinės potekstės, citatos. Vienas tokių kompleksinių performansų, įgaunančių netgi teatro bruožų, galėtų būti Katino ir Liandzbergio ilgos trukmės performansas-vaidinimas, kuriame veikia teletabiai (kadaise per televiziją rodytas serialas vaikams, kurio herojai – teletabiai).

Katinas aktyviai reiškėsi ir tebesireiškia kaip videomeno, dokumentinio videomeno ir animuoto videomeno atstovas. Atskirai pabrėžtinas jo bendradarbiavimas su muzikais ir teatralais – ne vienas performatyvus projektas ar videomeno kūrinys yra sukurtas kaip originalių muzikos kūrinių ar garso takelių vaizdinės interpretacijos. Būtent garsas, muzikinis takelis neretai padiktuoja vaizdo sprendimus (NYC001 (muzika – Antano Jasenkos), 1999; Boarding pass (muzika −  Antano Jasenkos), 2005; Water (su Junko Iga), 2005 ir pan.). Audiovizualizacijos dažnai tampa muzikinių pasirodymų dalimi. Katino kūryboje originaliai reiškiasi objektinis lygmuo, kai objektais manipuliuojama ir jie tampa tarsi pagrindiniais performanso atlikėjais, kitaip sakant, kuria situaciją ir naratyvą.

Taip pat jo videomeno ir animacinei kūrybai būdingas specifinis formalizmas, kai turinį sukuria montažo, kitaip – formos lygmuo. Šias jo (audio)vizualizacijas, ko gero, galima laikyti ir Lietuvoje ne itin populiaraus grynojo videomeno pavyzdžiais (vienu XX a. paskutinio dešimtmečio pabaigos ir XXI a. pirmojo dešimtmečio grynojo videomeno atstovų būtų galima laikyti Andrių Kviliūną), nes Lietuvoje labiau prigijo videoperformanso žanras.

Apskritai Katinas – vienas mūsų tarpdisciplininio meno pionierių, iki šiol savo kūryboje naudojantis įvairius principus ir formalias priemones, eksperimentuojantis su vaizdu, garsu, veiksmu ir prasmėmis. 

 

Kęstutis Šapoka