Coro Collective – tai katalizatorius, kuris transformuoja viešąją erdvę į multi-įvykius, paskirstydamas joje kamerų ir dalyvių vaidmenis. 2009 metais Vilniuje buvo sukurta viena tokiu ekstravaganzų – vaizdo klipas „Raidyno pamoka“, kuriame susijungė šokio, muzikos ir architektūros istorijos. 

Šiame kūrinyje devintojo dešimtmečio afroamerikiečių subkultūra susiduria su sovietiniu modernizmu, kurio pastatų fone Coro Collective atlieka savąją vogue šokio versiją. Stilizuotų pozų serijos atliekamos vilkint kostiumus, kuriuos pamatęs Tristanas Tzara atpažintų savo įtaką, o video kadrai galėtų tapti gera tema pokalbiui tarp Gertrūdos Stein, Mileso Daviso ir Franko Zappos, kurių kiekvienam priskiriama įžvalga, kad „kalbėti apie muziką yra tas pats, kas šokti apie architektūrą“. 

Vogue yra labai stilizuotas modernus šokis, kuriame naudojamos siluetą pabrėžiančios fotomodelių bei „egiptietiskos“ pozos ir „kampuoti“, gimnastiniai kūno judesiai. Jo pavadinimas pasiskolintas iš Vogue žunalo, o pats šokis atsirado devintajame dešimtmetyje Niujorko gėjų ir transvestitų subkultūroje. Viena pagrindinių šios subkultūros sąlygų – nuolat rituališkai patvirtinamas įsitikinimas, kad asmuo gali tapti tuo, kuo įsivaizduoja esąs (kino žvaigžde, fotomodeliu ar niekuo neišsiskiriančia mokinuke), nes statusą visuomenėje didžia dalimi lemia išvaizda. Tokia logika – pavadinkime ją vogue logika – buvo svarbi ir kuriant šį vaizdo klipą bei dainą. Jei asmuo gali transformuotis į raidę, tada tikėtina, kad ir raidė gali transformuotis į kažką kito, o pastatai gali būti (at)kuriami vadovaujantis ne techniniais brėžiniais, o muzikine partitūra, ar ne? „Raidyno pamoka“ gali būti interpretuojama kaip pasaka, kuri dekonstruoja architektūros figūras paversdama jas sfinksininėmis raidėmis, kurios „dar tobulina savo tobulybę“.

 

Valentinas Klimašauskas 

 

 

Savo darbuose (tai buvo kolaboracija su Goda Budvytyte ir Ieva Misevičiūte, Coro Collective) hiphopą bei voguing naudojome kaip nuorodas į istorinius kultūrinius judėjimus, kurie buvo emancipacinės ir kolektyvinės prigimties. Mes nesigilinom į patį judesį – vien tik kaip į įrankį individualizmui ir jo išraiškai švęsti. Buvo svarbu suvokti šių judėjimų ištakas ir ką jie reiškė prieš juos pasisavinant „mainstream’o“ kultūroms. Pavyzdžiui, hiphopo b-battles buvo gaujų muštynių perkėlimas į šokių aikšteles, o Vogue pobūviuose, panašiai kaip ir Jeano Roucho filme „Mad Masters“, vyko aktyvi dominuojančios klasės galios apropriacija per tam tikrą mimikrijos formą. Judesiai, be abejo, buvo svarbi to dalis, bet jie – tik ritualo įnagiai, o ne savaiminis tikslas. Mes, permiksuodamos vogue gestų žodyną, norėjom „peršokti“, t.y. permąstyti vietines kultūrines duotybes ir kodus.
<...> Coro collective nariai gyvena skirtingose šalyse, o vienas iš pagrindinių Coro kūrybos prielaidų buvo laiko leidimas – buvimas kartu.
 

Eglė Budvytytė (7 meno dienos)