Birutė Zokaitytė yra meistriška, nuosekliai grafikos srityje dirbanti menininkė. Ji yra iliustravusi ir kelias knygas vaikams, kur labai pravertė jos gebėjimas kurti detalų, žvilgsnį įtraukiantį piešinį, o dar labiau jos nevaržoma vaizduotė.

Menininkė yra vienos kartos su grafikos meną atnaujinusiomis ir šį praturtinusiomis grafikėmis tokiomis kaip Eglė Vertelkaitė, Eglė Kuckaitė, Laisvydė Šalčiūtė. Menotyrininkė Rima Povilionytė pastebi, kad ši karta: „atsinešė naują stilistinę „kalbą“ ir naujas temas. [...] Jų darbams būdingas subjektyvumas, autentiškumas (pvz., Mendelejevo lentelę vertina pagal jos dekoratyvų grožį); emocionalumas (jokia logika neturi pirmenybės prieš jausmą); skrupulingas dėmesys detalėms, fragmentiškumas; paradoksalus organiškumas (gebėjimas natūraliai suderinti buitišką lygmenį su „aukštąja, menine/moksline materija“, kičą su klasikiniais kanonais).“ Menotyrininkė kaip šios kartos svarbų bruožą dar mini ironiją, tačiau mano supratimu, Zokaitytei sąmoningas naivumas yra kur kas aktualesnis, nei konkretų taikinį turinti ironija.

Regis, Zokaitytė ne tiek teigia kažką savo kūriniais, kiek siekia visiškos žvilgsnio laisvės, net jei dėl to šis galėtų pasirodyti pasyvus. Nesuinteresuotas žvilgsnis turi savo galią, todėl originaliausias mintis kartais galima išgirsti iš vaikų, kurie dar nėra apsėsti žinojimo. Grafikė teigia: „Noriu atskirti mokslo įvaizdį nuo paties mokslo“. Todėl kūriniai primenantys senovinių (gal ankstyvojo renesanso?) mokslininko užrašų iliustracijas atrodo tokie paslaptingi, iš naujo keliantys naivius klausimus, kurie nejučia gali tapti egzistenciniais. Pavyzdžiui „Bandymas skristi“ (I ir II) vaizduoja sunkius padargus, neva galinčius padėti žmogų kilstelt nuo žemės, bet, regis, traukte prie jos traukiančius. Taip intuityviai nurodoma abejonė pažangos idėja.

Birutės kūrinius ko gero parankiausia būtų nagrinėti iš žvilgsnio teorijų perspektyvos, mat nuolat kartojasi trys vaizdo kūrimo strategijos. Vienu atveju vaizde kažkas yra jam nežinant stebimas. Žiūrovui net „įteikiamas virtualus žiūronas“ – apvalaus formato vaizdo atrodo lyg būtų išluptas tiesiai iš optinio padargo („Mankšta“, 2008 m.). Antruoju atveju – stebimasis yra žiūrovas. Kokios nors įdėmios akys pro apskritimų akutes stebi „ekraną“ priešais grafikos lakštą („Žaidimas“, 2008 m.). O trečiuoju – žiūrovas įstumiamas į akistatos situaciją, kur turi susidurti su tiesioginiu personažo žvilgsniu, dabar jau turinčiu kūną, na bent jau veidą. Tuose Birutės darbuose, kur sutraukomas vienakryptis žvilgsnis (kino teorijoje kitaip vadinamu vojeristiniu) situacija neatrodo gręsianti gyvybei, greičiau turinti nepatogų įtrauktumo jausmą, kartais su intymumo atspalviu („Rojaus sodas Nr.1”, 2003m.).

Visame tame žvilgsnių krypčių mainymosi žaidime labai įdomi atrodo gan dažna menininkės kūrinių veikėja – vidutinio amžiaus moteris, regis, visiškai pamiršusi apie jos apžiūrėjimo galimybę. Ši veikėja, matyt jaunystėje pozavusi Edouardui Manet „Pusryčiuose ant žolės“, dabar įgavo erdvesnių, laisvesnių nei žydinčios jaunuolės formų, tačiau vis dar liko nuoga. Ji yra pasitraukusi iš vyrų džiuginimo scenos ir absoliučiai atsipalaidavusi. Regis, tik ką išlindusi iš dušo ir neskubanti apsirengti. „Mankštoje“ jos abejingumas kūno disciplinavimui (mankštinimui, pudravimui, įpakavimui) akivaizdžiausias. Šeši vyrukai stovi ant rankų įtempę savo atletiškus kūnus, o tuo tarpu, moterėlė sau ramiausiai ilsisi siūbuodama blauzdą.

Galėtume sakyti, kad Zokaitytė vaizduoja pasyvią moterį, tačiau tai būtų netikslu. Nuogalė yra santykyje tik su pačia savimi, kaip ir garsiojoje Katarzynos Kozyros 1997 m. videoinstaliacijoje „Moterų pirtis“, kur moterys skirtingai nuo vyrų (kurie persirengimo kambariuose išlieka įsitempę ir konkuruojantys), nugrimzdusios į savo pojūčius, įsigilinusios kaip į odą susigeria kremas, kaip priglunda kojinė, kaip šepetys maloniai braukia galvą. Birutė sakosi: „mane domina tradicinė moteris“, „stengiuosi atsitraukti taip toli, kad bulvių skutimas taptų tokiu pat vertingu ir įdomiu užsiėmimu, kaip ir kosminių kūnų tyrinėjimas.“ Iš viso to aiškėja, kad grafikė meninę erdvę suvokia kaip laisvės formą, kur vaizduotė gali šokti, kutenti, ilsėtis ir naiviai stebėtis. Dėl to darbai netampa dekoratyviais, o greičiau kupinais įžvalgų ir sumanių asociacijų.

Monika Krikštopaitytė