Apie Kauno Žaliakalnį ir vaikystę:
Čia praleidau pirmuosius aštuonerius gyvenimo metus ir iš jų daug atsinešiau. Galbūt iš ten atsinešiau ir ypatingus sentimentus A.Samuoliui. Gyvenome Benediktinių gatvėje, netoli nuo Justino Vienožinskio statytos dailės mokyklos, virtusios Stepo Žuko technikumu (dabar tai - Kauno kolegijos J.Vienožinskio menų fakultetas). Žaliakalnis - tai senojo miesto dvasia. Man tai šlaitai, po kuriuos lakstyta, seni sodai, susivėlę agrastų krūmai, pirmosios, rūgščios jų uogos, seni, drevėti medžiai, pjaustomos jų šakos - gamta, buvusi visai šalia. Vėliau išsikėlėme į Partizanų gatvę. Bet baigusi Vilniaus dailės akademiją vėl grįžau į šį rajoną - pradėjau dirbti tuometiniame S.Žuko technikume. Tos pačios vietos, gatvelės. Su mokiniais čia eidavome tapyti iš natūros. Prieš penkiolika metų ėmiau organizuoti A.Samuolio plenerą. Tame pačiame Žaliakalnyje, Vaisių gatvės 16-uoju numeriu pažymėtame name, gyveno A.Samuolis. Sovietmečiu, kai pasimesdavome, pasidarydavo neaišku, kokia tapyba turi būti, eidavome į M.K.Čiurlionio dailės galeriją, arsininkų ekspoziciją, žvelgdavome į A.Samuolio, kitas drobes. Ir viskas tapdavo aišku.

 

O grįžimas į Žaliakalnį vyksta nuolatos - praeinu ten keletą kartų metuose. Viename šlaitų tebeauga obelis. Tai nėra garsioji A.Samuolio tapyta obelis, bet auganti tame pačiame kieme, panaši į ją - šakos išgenėtos panašiai, kaip garsiajame A.Samuolio tapytame medyje. Tai - dar viena Žaliakalnio vieta, svarbi visiems Kauno dailininkams.

 

Ir išsikėlę iš čia, su tėčiu į tą pusę eidavom pasivaikščioti. Pasakodavo, kur koks dailininkas gyveno. Čia matydavau ankstesnio, tarpukariu vykusio meninio gyvenimo pėdsakus. Be to, Žaliakalnis visada išsiskyrė ryškiom spalvom - beprotiškai ryški žalia, geltona. Tokių spalvų kitur nebuvo - visur vyravo labiau prislopintos. Vėliau išsišnekėję su kolegomis nusprendėme, kad greičiausiai šiame rajonėlyje namai, tvoros buvo dažomi išneštais spaustuviniais dažais - tie namai tiesiog švytėjo. Tėtis iš spaustuvės, kurioje dirbo, taip pat parsinešdavo dažų. Gerai atsimenu to dažo intensyvumą.

 

Apie nuo 1994 m rengiamus A.Samuolio plenerus:
Norėjosi sukviesti dailininkus į Žaliakalnį - rajonėlį, kuris lyg ir ne miestas, bet ir ne kaimas. Sovietmečiu senuosiuose šio rajono namuose nieko neleisdavo keisti - tie namai po truputį trūnijo, tačiau viskas nuo tarpukario išliko beveik nepakitę. Prasidėjus nepriklausomybei, tie namai gana sparčiai ėmė keistis, prasidėjo griovimas ir ne visai skoningos naujos statybos. Prasidėjo šnekos, kad reiktų plenero, kuris įamžintų grupės „Ars“ tradiciją, prisimintų lietuviškosios tapybos mokyklos ištakas. Ėmėmės organizuoti tarptautinį renginį, nes norėjosi į savo darbus žvilgsnio iš šalies. Tapydavome iš natūros, eidavome į M.K.Čiurlionio muziejaus fondus, išvažiuodavome į Vilnių, jūros pusę.

 

Apie kūrybą:
Iš vaikystės išlikęs nuostabus aliejinių dažų kvapas. Tėtis buvo mokęsis tapybos, mama baigusi tekstilę. Lankiau J. Naujalio vidurinę meno mokyklą, vėliau studijavau Dailės institute. Abu broliai – irgi. Vyresnysis baigė tapybą, jaunesnis – skulptūrą. Po mokslų grįžau į Kauną. Visą laiką turėjau galimybę ir sąlygas tapyti. Už tai esu dėkinga tėvams ir broliams. Taip pat kuriu „Dailininko“ knygas, koliažą, pašto meną.
 

Mano tėtis dirbo spaustuvėje ir namuose mėtėsi plokštuminė skarda... Aš pasižiūrėjau į ją ir pagalvojau, kodėl nepabandžius. Tai gal buvo atsitiktinis, dar neapgalvotas sprendimas. Pabandžiau ir man labai patiko. Drobė stabdo potėpį: tepdama teptuku junti pasipriešinimą.  Ant skardos galima lieti, trinti – tai yra visai kitas dažo santykis su paviršiumi. Skarda visiškai nesipriešina potėpiui. Kai kuriems darbams parenku drobę ar skardą vien dėl to, kad aš jų neįsivaizduoju kitaip. Tuo tarpu kai kurių darbų ant drobės neįmanoma padaryti. Eksperimentuoju su drobe, bandau lieti, išgauti panašų efektą kaip ant skardos.  Reikia atrasti ir išgauti kitokį dažo guldymą bei tepimą.

 

Erdvė ir šviesa – du man svarbiausi dalykai. Visada stengiuosi juos perteikti. Dažnai tai bandau padaryti spalva: pasitelkiu geltoną spalvą. Ši spalva man yra ne visai reali: ji man siejasi su šviesa. Kiti sako, jog erdvė yra kažkodėl mėlynos spalvos. Neįsivaizduoju mėlynos erdvės. Kažkada svarsčiau, kodėl būtent geltona spalva, ir kažkodėl prisiminiau ikonas.  Ko gero, tas neapčiuopiamas žibėjimas, žvilgesys man sukuria erdvės pojūtį. Visada bandau plokštumą paversti erdve.

 

Apie grupę „Keturios“:
Mes visos panašiu laiku po studijų VDA grįžome į Kauną. Grupė atsirado iš bendravimo, noro pasižiūrėti iš skirtingų kampų į tuos pačius dalykus. Buvome viena pirmųjų menininkų grupių, įsikūrusių atkurtoje Lietuvoje. Tai buvo laikai, kai privačių galerijų ar kitų erdvių, kur galėtum eksponuotis, nebuvo. O į Paveikslų galeriją nelabai įsileisdavo. Pirma mūsų paroda vyko privačioje erdvėje - menotyrininkė Rasa Andriušytė-Žukienė, įsigijusi butą, pasiūlė eksponuotis jame. Parodas matydavo draugai. O kai parašėme paraišką parodai Paveikslų galerijoje, išgirdome ir tokių replikų: „Užsimanė mergaitės į galeriją. Ką jos sau galvoja?“ Bet parodą surengėm. Tai buvo didžiulė ekspozicija. Kiti sakė: čia - keturios personalinės parodos. Paskui mes jau ieškodavome bendrų temų, apsitardavome, ir tuomet mūsų parodos tapo iš tiesų panašios į grupines. Grupę palikau tam, kad išsaugočiau kūrybinę laisvę. Tačiau ir grupei iširus mes likome draugėmis.

 

Apie projektą  „Užuominos“ (Andziulytė kvietė tapyti eilinius miestiečius - parodoje jų drobės buvo eksponuojamos šalia menininkės darbų):
Projekto užmanymas toks ir buvo - kad jiems kuriant, šalia kabėtų mano darbai, kad jie galėtų į tuos darbus žvilgčioti, imtųsi tam tikrų temų. Temas jie interpretavo, pratęsė savaip, pagal tai, kas jiems įdomu, aktualu. Dalis projekto dalyvių sukurtų darbų eksponuojama čia, dalis nukeliavo į mano dirbtuvę, didelė dalis darbų liko neeksponuota. Čia atrinktos kelios darbų temos. Sudarant parodos ekspoziciją, norėjau, kad atsirastų tam tikra visuma. Dvejus metus buvau tiesiog pasijungusi šiam projektui - smegenyse nuolat kirbėjo klausimas, kas iš viso to išeis, kaip turės atrodyti galutinis variantas.

 

Apie laisvalaikį:
Mėgstu muziką - rimtąją ir šiuolaikinę, džiazą. Laisvalaikis - tai ir draugai, kelionės. Paryžius, kuriame lankytasi ne kartą - mano miestas, čia tikrai būta ir nuolatos norisi sugrįžti. Nuvažiuoji, patikrini vietas, kur jau lankytasi - atrodo, niekas nepasikeitė, viskas gerai, tada eini kitais takais. Domina kultūra, praėjęs laikas. Teko būti Izraelyje, lankytis šventose, Biblijoje minimose, vietose. Gaila, kad daug tų vietų - Golgotos akmuo, Šventosios dvasios apsireiškimo Marijai vieta, kitos - užstatytos bažnyčiomis, nebelikę autentiško vaizdo. Stebina energetiškai stiprios vietos. Ko gero, kažką atiduodantys žmonės gauna energetinę jėgą atgal. Prie Raudų sienos Jeruzalėje, kur daug amžių žmonės meldžiasi, išsako savo troškimus, jaučiasi tokia trauka aukštyn - gal tik su skersvėju galėčiau palyginti. O vieta su akmens plokšte, kur Kristaus kūnas po mirties buvo tepamas aliejumi ir vyniojamas į drobulę, traukia gilyn. Atremi galvą į plokštę, ir laikas, atrodo, visiškai dingsta. Juk tiek amžių žmonės tose vietose su geromis intencijomis meldžiasi - žmonių energetikos ten įkrauta labai daug.

 

Kaunietė tapytoja Aušra Andziulytė buvo moterų tapytojų grupės „Keturios“, kurias dar vadindavo „kandimis“, iniciatorė. Ji prisimena savo tapybos ištakas vaikystėje: „Labai norėjosi to dažo. Ir man kvapas dažo – stebuklas po šiai dienai“. Kalbina menotyrininkė Raminta Jurėnaitė, 2010 09 30.