Prisijungę prie sistemos, čia galėsite išsisaugoti labiausiai Jums patikusius kūrinius. Plačiau apie „Mano kolekciją“ – skiltyje "Projektai".
Pastumkite slanktuką į dešinę
Jūs sėkmingai užsiregistravote.
Nurodytas vartotojo vardas jau egzistuoja!
Nurodyti slaptažodžiai nesutampa!
Bloga slanktuko pozicija.
Registracija beveik baigta Į jūsų el. pašto dėžutę ( ) išsiųsta nuoroda, kurią paspaudę baigsite registraciją.
Jums išsiųsta nuoroda slaptažodžio keitimui.
Audronė Petrašiūnaitė
Audronė
Trumpa biografija
  • Tapytoja.
  • Gimė 1954 m. Kazlų Rūdoje, Marijampolės apskr.
  • 1982 m. baigė tapybos studijas LTSR valstybiniame dailės institute.
  • Nuo 1995 m. dėsto Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete.
  • Nuo 1985 m. dalyvauja parodose.
  • 1998 m. Sorošo šiuolaikinio meno centro Lietuvoje stipendija.
  • 2002 m. Lietuvos Respublikos aukščiausiojo laipsnio stipendija menininkams.
  • 2004 m. Lietuvos dailininkų sąjungos premija ir auksiniu ženkliuku už kūrybinę veiklą ir 2003 metų personalines parodas.
  • Gyvena ir dirba Kaune, vasarą kuria Višakio Rūdoje, Marijampolės r.
  • Kūrinių yra Lietuvos dailės muziejaus, Nacionalinio M. K.Čiurlionio dailės muziejaus, fonduose, privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.
Apie kūrybą
„Tapyba yra gyvenimo būdas, būdas gyventi ir būti santaikoje su savimi ir pasauliu. Tapyti yra kaip kvėpuoti, stovėti lietuje, eiti per sniegą, žvelgti pro langą, akimis glostyti mišką“, – kalbėjo Audronė Petrašiūnaitė per vieną savo parodos atidarymą. Ji remiasi tiek prancūzų Nabis grupe, tiek vokiečių liuministais, tiek Viktoro Vizgirdos, Adolfo Valeškos, Černės Percikovičiūtės palikimu puoselėdama kolorizmą, šviesos studijas ir išraiškingą potėpį.
 
Panašiai kaip Nabis menininkai, Petrašiūnaitė tapo atsiskyrėliškai ramioje gyvenimo tėkmėje, toli nuo miesto. Tiesa, kitaip nei nabistai, ji negyvena kaime lyg atostogaujanti miestietė. Savo sodyboje ji būna visais metų laikais ir pati neatitrūksta nuo ūkio darbų. Ir vis dėlto paveiksluose nematyti buities sunkumų. Anot menininkės, „motyvai ir temos tapybai yra visada šalia manęs – kartais kelyje, kartais Višakio Rūdoje, kur praleidžiu daugiausia laiko. Žmonių veidai, dirvonai, lietus, atminties peizažai, o kartais visai paprastas vaizdas pro langą, sniego laukas už miško, rudenio varnai, upės ruoželis už medžių, ruduo žmogaus veide ir veidas šviesoje – tai temos tapybai. Man yra svarbus žmogaus buvimas, gyvosios ir negyvosios gamtos dialogas, kai nusitrina ribos tarp žmogaus egzistencijos ir suartų dirvonų, varno sparnų juodumas, kai ruduo yra šalia ir tavyje. Kai žvelgi į veidrodį ir veidrodis žvelgia į tave.“ Sodybos ir jos apylinkių mikrokosmas tapymo ir kontempliacijos procese įgauna panteistinę dimensiją.
 
Tvirti, stabilūs daiktai – tiek trobesiai, baldai, buities rakandai, tiek figūros, peizažai ar interjero erdvė – tirpsta spalvų persodrintame šviesos virpėjime. Čia svarbu ir atspindžiai lango stikle, lede ar veidrodyje.
 
Tapymas Petrašiūnaitei – „procesas spalvos magijai pajusti ir materializuoti“. Petrašiūnaitės paletėje – visas spalvų spektras. Kaip ir ankstesnėje kūryboje, čia daug šiltų, žėrinčių spalvų – skaisčiai raudona, sodri purpurinė, geltona, oranžinė, tačiau dabar vis daugiau perlamutrinės pilkos, net baltos. Atsiranda ir anksčiau autorei nebūdingų tamsių spalvų. Ji sako: „Pastaruoju metu tapyboje atsirado žemės spalvos, juoda kaip tyli katė atėjo į mano paletę. Svarbu tapo ne tik spalva ir tonas, bet ir piešinys“. Petrašiūnaitė tapo plačiu laisvu gestu ir smulkiais virpančiais potėpiais. Tiršti dažų sluoksniai kaitaliojasi su plonais peršviečiamais, didelės plokštumos – su faktūromis ar štrichais. Vienuose paveiksluose sukuriamos gilios erdvės ir kelių planų įspūdis, kituose jų visai atsisakoma, vyrauja apibendrinto pobūdžio siluetai. Groteskiškas piešinys ne mažiau svarbi išraiškos priemonė nei spalva.
 
Ankstesnėje kūryboje vyravusius Hermano Hesse‘s propaguotus „mažus džiaugsmus“ keičia vienatvės nuotaikos. Anot autorės, „vienuma yra juntama kartais aštriai, kartais kaip neišvengiama gyvenimo dalis, kaip virš dirvono miškas, virš miško dangus“. Saulės spindulių nutviekstus laukus ar namo kambarius pakeičia rudens darganų peizažai ir pasakojimai apie spengiančią „gyvenimo žiemoje“ tylą. Juodi varnai – netekties pranašai užvaldo dangaus erdvę, veidrodžiai apledėja, veidai sustingsta į kaukes su giliomis akiduobėmis. Kelerius paskutinius metus melancholiją keičia gyvenimo dramatizmas. Didžiulio formato drobėse tapytoja prabyla apie sunkius artimiausio jai žmogaus – motinos – sunkios ligos ir mirties išgyvenimus. Emocinė įtampa sukuriama ryškiomis, beveik agresyviomis spalvomis ir deformuotu piešiniu. Kūnai ir veidai paverčiami skausmingai spengiančiomis raudonai violetinėmis spalvomis nudažytais šešėliais ir kaukėmis. Visa aplinka panardinama į tirštai išsiliejančias sodriai mėlyną ir geltoną spalvas. Patirtas skausmas, rodos, tik dar labiau sustiprina troškimą gyventi ir svajingas kontempliacijas galutinai pakeičia kovingas nusiteikimas.
 
Raminta Jurėnaitė
MMC video
Tapytoja Audronė Petrašiūnaitė sveiksta po kojų operacijos kaime savo vasarnamyje Višakio Rūdoje. Neprarasdama humoro jausmo, ji pokštauja ir kuria naujus darbus. Kalbina menotyrininkė Raminta Jurėnaitė, 2010 07 01.
Parodos
Asmeninės parodos
2015 Dvi gamtos galimybės. Parko galerija, Kaunas
2013 Atminties paveikslai. Galerija „Akademija“, Vilnius
2011 Tapybos paroda iš ciklo Duetai, kartu su Laima Drazdauskaite. Galerija „Aukso pjūvis“, Kaunas
2007 Paskutiniai mamos portretai. Galerija „Akademija“, Vilnius
2001 Virpanti šviesa. Galerija „O11“, Vilnius
1996 Giedrės Bartelt galerija, Berlynas
1992 Kauno paveikslų galerija
 
Grupinės parodos
 
2013 XV tarptautinė Vilniaus tapybos trienalė Tapybos kontekstai. Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
2011 54-oji Venecijos bienalė, projektas Už baltos užuolaidos, paviljonas „Scuola di San Pasquale“, Italija
2010 Peizažo mimikrija ir kamufliažas. Galerija „Arka“, Vilnius
2009 Abstrakcija ir ekspresionizmas: dvi Vilniaus tapybos tradicijos 1960–2009. Galerija „Arka“, Vilnius
2008 Iš lietaus šalies, Lietuvos tapybos, piešinių ir objektų paroda. Gounaropoulo muziejus, Atėnai
2007 Vilniaus tapybos trienalė Dialogai. Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
2003 Lietuvių kolorizmas. 1970–2000. Didrichseno muziejus, Helsinkis
1990 Apokalipsė ir tikėjimas, šiuolaikinė Lietuvos dailė. Marburgo universiteto Dailės ir kultūros istorijos muziejus
 
 
Daugiau
Straipsniai, interviu
Autoriaus darbai
Visi kūriniai Tapyba Tapyba ant popieriaus Grafika
Rezultatų nėra.
Loading…
[[item.title]]
[[item.description]] [[item.details]]
Užsisakyk MO muziejaus naujienlaiškį!
Naujienlaiškis sėkmingai užsakytas.
Patikrinkite savo pašto dėžutę ir paspauskite ant gautos nuorodos norėdami patvirtinti užsakymą.