Jeigu sakytume, kad Audrius Naujokaitis buvo tapytojas, grafikas, fotografas, freskų tapytojas, dokumentalistas, ilgametis Antologijos filmų archyvo Niujorke kuratorius bei JAV leidžiamo lietuviško kultūros ir meno žurnalo „Domains of Culture“ korespondentas, Jono Meko kūrybos populiarintojas, visa tai, žinoma, būtų tiesa. Tačiau be visos gyvenimiškos druskos tai tebūtų nedaug ką paaiškinantys sausi faktai. Ko gero, jo visos veiklos sritys ir apskritai gyvenimo moto pulti į įvairias veiklas ir yra jo kūrybos esmė. Sakykime, širdyje Audrius buvo tikras „interdisciplinininkas“, kurio kiekvieną veiklą vis dėlto jungia tam tikra gija. Galima sakyti, jo kūrybinio palikimo svoris ir koncepcija visiškai atsiskleistų tada, jeigu jo kūrybinės veiklos eklektika būtų suvokta kaip visuma. Taip, yra tapyba, grafika, fotografija, videodokumentika, dalyvavimas įvairiose akcijose, tačiau jeigu pradedame akcentuoti kurią nors vieną sritį, tai, ko gero, be visos eklektiškos visumos būtų netikslus ir „subyrėjęs“ vaizdas, tarsi bandytume spręsti apie vitražą iš vienos stiklo šukės.

Sąlygiškai jo kūrybą būtų galima skelti į dvi dalis – Lietuvoje ir išvykus į JAV. Kūryba Lietuvoje, žinoma, smarkiai susijusi su tradicinėmis išraiškos priemonėmis – tapyba ir grafika. Jas visų pirma paveikė studijos Dailės institute (dab. Vilniaus dailės akademijoje), kurio Tapybos katedros gudaitiška / karatajiška (t. y. modifikuota ars) įtaka stipriai jaučiama. Naujokaitis gudaitišką / karatajišką tapybos tradiciją buvo įvaldęs kone be priekaištų, o tai, kas krypo į savarankišką kūrybą, paveikta jo kolegų Jono Gasiūno, Henriko Čerapo aplinkos ir požiūrio į tapybą. Naujokaičio tapybai būdinga XX a. 9 dešimtmečio antros pusės lietuvių tapybos mitopoetika, netgi (kiek ironiška) mistikos dozė, daugelio jo kartos tapytojų kūryboje tuo metu atgijęs simbolizmas.

Maža to, įtaką darė ir dar vyresnės kartos, sakykime, Arvydo Šaltenio aplinkos, estetinės pažiūros ir požiūris į pasaulį. Iš čia ir žavėjimasis Justinu Mikučiu, kurį Šaltenis sovietmečiu įdarbino pozuotoju Dailės institute. Naujokaitis ne kartą yra piešęs, fotografavęs Mikutį. Matyt, iš dalies per šią „liniją“ susidomėta originaliais marginalais, netilpusiais į sovietinius rėmus, kad ir Viliumi Orvidu. Jau vėliau, vis grįždamas į Lietuvą, Naujokaitis sukūrė įtaigią Orvido sodybos fotografijų seriją, yra netgi filmavęs patį Orvidą.

Taigi, Lietuvoje kurta Naujokaičio tapyba išsitenka lietuviškojo ars tradicijoje. Dailininkas itin jautriai perteikdavo peizažo niuansus. Ankstyvuosiuose jo peizažuose juntama Leopoldo Surgailio, Arvydo Šaltenio stilizuotos tapybinės pasaulėžiūros įtaka. Vėliau, kurdamas sudėtingesnes figūrines kompozicijas, Naujokaitis stilizaciją dar labiau radikalizavo, akcentuodamas simbolinį turinį.

Emigravus į JAV, Naujokaičio kūrybos braižas ir interesai keitėsi. Čia jis patyrė nemažai naujų įtakų, be to, formaliai pati kūrybos skalė prasiplėtė iki fotografijos, instaliacijos ir (muzikinio) performanso. Tai natūralu, nes Niujorkas, lyginant su Vilniumi, buvo ir tebėra daug liberalesnis. Taip atsitiko, kad Naujokaitis pradėjo daug filmuoti – dokumentuoti aplinką, akcijas, performansus, kurti dokumentinius filmus. Žinoma, nebuvo pamiršta ir grynoji tapyba.

Lietuvoje Naujokaitis buvo subtilus peizažų ir natiurmortų meistras, o atsidūręs Niujorke tiesiog gerte gėrė naują urbanistinę, „džiazavo“ visose kūrybos srityse. Sukūrė keletą „amerikietiškų“ fotografijų ciklų. Menininko archyvą sudaro galybė dokumentinių ir meninių (čia riba labai trapi) fotografijų, taip pat vaizdo įrašų – jis fiksavo improvizuotus performansus, akcijas, parodų atidarymus, tiesiog įdomias akimirkas, Niujorko aplinką ir t. t. Ko gero, amerikietiškąja įtaka galima laikyti ir „koliažų“ seriją, atliktą popmenui artima stilistika, kai derinamas vorholiškas fototiražavimas, prie paviršiaus klijuojami įvairūs daiktai. Ši serija buvo eksponuota vienoje Niujorko galerijų.

Porą metų prieš mirtį Naujokaitis dažnokai viešėdavo Lietuvoje, buvo įsirengęs dirbtuvę „Fluxus ministerijoje“ Vilniuje, kur intensyviai dirbo, ruošėsi personalinei tapybos ir fotografijų parodai. Buvo pradėjęs didelio formato tapybos darbų seriją. Šiuo, paskutiniu, kūrybos laikotarpiu jo tapyba buvo nutolusi nuo lietuviškos koloristikos ir ekspresionizmo tradicijų, sakykime, kiek „suamerikonėjusi“, tapusi labiau figūrinė, siužetinė ir koduojama savitoje simbolių, biografinių užuominų sistemoje.

Po menininko netikėtos mirties liko didžiulis eklektiškas kūrybos archyvas, kurį galima tyrinėti pagal atskiras kūrybos sritis, bet galima bandyti žiūrėti kaip į „totalinę gyvenimišką akciją ir instaliaciją“, kurioje pinasi „grynoji“ ir dokumentinė kūryba, menas ir gyvenimas.

Naujokaičio darbai personalinėse ir grupinėse parodose buvo eksponuoti Lietuvoje, Vengrijoje, Rusijoje, Portugalijoje, Olandijoje, Japonijoje ir JAV (Honolulu, Baton Ruže, Čikagoje ir Niujorke). Jo kūrinių yra daugelyje kolekcijų visame pasaulyje, įskaitant Lietuvos dailės muziejų, Asgero Jörno dailės muziejų Danijoje, Baškirijos Nesterovo valstybinį dailės muziejų.

Kęstutis Šapoka