Arūnas Vaitkūnas savitai tęsia europietiškosios ir lietuviškosios ekspresionistinės tapybos tradiciją, kurioje meno kūrinį formuoja motyvas, kompozicija ir aliejinės tapybos materija. Labiausiai jį išgarsino dramatiški apleistų laiptinių paveikslai. Jis paliko gausų ir įvairialypį kūrybinį palikimą. Sugrąžinęs emocionalią raišką tradiciniams žanrams – interjerui, peizažui, portretui ir natiurmortui – tapytojas balansavo tarp tikrovės ir abstrakcijos.

 

Menininkas atsirinkdavo motyvus, susijusius su autobiografinėmis, simbolinėmis ir archetipinėmis užuominomis, ir dažnai sugrįždavo prie tų pačių. Atkartodamas jas varijavo ir kartu kondensavo, siekė skirtingo poveikio. Vaitkūną galima apibūdinti kaip tikrą menininką klajūną, kuris išvaikščiojo akimis tyrinėdamas, po to piešdamas ir tapydamas senus Vilniaus, Kauno kvartalus ir vietoves visoje Lietuvoje. Jis yra sakęs: „Nyksta viskas, kas senesnio, kas prisisunkę gyvenimo kvapo. Mane domina tik seni daiktai, seni namai, istorinės sakralinės vietos. Daugelis įvykių juose yra tarsi atsispaudę. Tie 'atspaudai' mane traukia. Šiuolaikiniai daiktai neturi savo istorijos.“

 

Vaitkūno paveikslai – jautrūs ir dramatiški vidaus erdvių portretai. Išorinė tikrovė ir menininko vidinė būsena juose dažnai susipina. Charakteringos interjerų erdvės detalės perteikiamos ekspresyviai ir kartu lakoniškai. Nėra aiškaus gilumos įspūdžio, skirtingi erdviniai planai susilieja. Tapytojas naudoja fragmentišką komponavimą atvirose išcentrintose kompozicijose. Sukuriamas įspūdis, kad „pažeistos“ pastato lubos ir sienos bet kuriuo metu gali įgriūti ir sugriūti. Dominuoja melancholiškos achromatinės spalvos. Pilka Vaitkūno drobėse turi tiek niuansų, kaip kito tapytojo visa paletė. Materijos ir dvasingumo dichotomija būdinga ne tik menininko laiptinių paveikslams, bet ir kūriniams kitais motyvais. Apie žemiško gyvenimo laikinumą ir mirtį jis prabyla tapydamas išdraskytus vyskupų kapus, rudeniškus gamtos vaizdus ir gausiuose natiurmortuose su bažnytiniais objektais, įkapėmis, buities daiktais ir teatro rekvizitais. Vaitkūnui svarbi ne tik egzistencinė simbolika, bet ir pati paveikslo paieška – per ilgą keitimo ir pertapymo procesą. Savo paveiksluose jis atskleidžia nykstančią gamtą bei yrančius daiktus ir tuo pat metu slepia. Kasdieniams motyvams dramatizmo suteikia deformuodamas formas, tiršta faktūra ir intensyvindamas spalvas.

 

Portretų tapytojas sukūrė nedaug ir tik ankstyvuoju periodu, bet keli buvusio tremtinio klajojančio intelektualo Justino Mikučio portretai tapo vienais svarbiausių ir populiariausių jo kūrinių. Atvaizdams dramatizmo teikia išsekinto kūno ir nepalaužtos dvasios išryškinimas.

 

Nėra griežtos ribos tarp Vaitkūno interjerų, peizažų, natiurmortų ir abstrakčių kompozicijų. Daugelyje paveikslų realūs motyvai atpažįstami, bet redukuojami į abstrahuotus rašmenų ženklus ar tiesiog svarbiausia pasidaro pati paveikslo struktūra, formos, spalvos ir faktūros. Daugelyje kūrinių prie ekspresyvios abstrakcijos priartėjama apibendrinant ir deformuojant natūrą, bet tik 1993, 1994 ir 1999 metais tapytojas buvo visai atsitraukęs nuo realios aplinkos ir simbolinės ikonografijos. Tuo metu jis sukūrė grynai abstrakčių paveikslų seriją, kurioje svarbiausia – išdidinto gestinio potėpio pėdsakas. Braukiant šepečiu aliejiniai dažai, pigmentai, suodžiai dengiami ant drobės paviršiaus plonai, paliekant persišviečiančio grunto linijas.