Jaunojo menininko paveikslų tema – savistaba ir autorefleksija. Tradicinės tapybos rūšys – žanrinis paveikslas, autoportretas, peizažas, interjeras, natiurmortas ir rankų studijos – padeda jam gilintis į tapybos procesą. Tapydamas dailininkas semiasi impulsų iš savo patirties, artimiausios aplinkos, iš praeities ir dabarties meno. Ne mažiau negu motyvai čia svarbi menininko dvasinė būsena ir nuotaika. Autorefleksija persmelkta melancholijos ir liūdesio, kuriuos atsveria keistas ir labai asmeniškas humoras.

 

Zakarausko kūrybai būdingas specifinis paradoksas – nors jo tapyba vaizduojamoji, figūrinė, bet joje nėra nieko konkretaus ar griežtai apibrėžto. Dirbtuvės interjeras čia lengvai virsta galerijos erdve, apsnigtu lauku ar dangaus peizažu. Beveik visose drobėse – menininko autoportretai su jam būdingu kūno sudėjimu, laikysena ir net apranga. Tačiau šios figūros be veidų, net menininko mūza beveidė.

 

Anksčiau jo paveikslams fantastiškumo suteikdavo groteskiškos žvėrių kaukės, slepiančios personažų veidus. Dabar nerimo atmosfera kuriama visai kitomis priemonėmis. Saikingai nužymėtos figūros atrodo efemeriškos. Žmonės virsta erdvėje plevenančiais šešėliais ar su jais susilieja, tampa tamsiomis dėmėmis žemės paviršiuje. Autoportretinę figūrą atkartoja veidrodinis atspindys arba ji dauginama, multiplikuojama, kol atsiranda rikiuotė ar net minia. Tikroviškumo ir iliuzijos įtampą dar labiau sustiprina paveikslo paveiksle motyvai. Tapytojas čia vaizduoja save dirbtuvėje ar galerijoje, stovintį prieš savo nutapytą drobę. Jis ir autorius, ir žiūrovas.

 

Zakarausko paveiksluose gausu citatų iš garsių pasaulio ir Lietuvos tapytojų kūrinių ar nuorodų į juos. Taigi jis atidus ir analitiškas muziejų, parodų lankytojas. Menininkas provokuoja versdamas mus spėti, ar jo paveikslų motyvas buvo gyva ar negyva natūra, gal juo tapo patys kūriniai, o gal ir viena, ir kita tuo pat metu. Tikrovės ir kūrybos ribos nutrynimas yra pagrindinė Zakarausko tema. Vaizdų ir idėjų neapibrėžtumą lemia tiek menininko pasirinktas koloritas, tiek tapymo maniera. Prislopintoje jo paletės monochromijoje gausu niuansuotų matinių pilkų, pilkai melsvų tonų, gilių tamsių juodos ir rudos atspalvių. Šią gamą pagyvina nedideli švytintys baltos, rausvos, žydros, mėlynos ar rusvos spalvos intarpai.

 

Tapytojas siekia ekspresyviais plačiais gestais nutapytų plokščių figūrų ir daiktų išraiškingo kontrasto su erdvės giluma, kurią išgauna lesiruote. Reikšminga Zakarausko tapybos raiškos priemonė yra motyvų fragmentiškumas: interjerų „kadravimas“, paskirų detalių priartinimas ir išdidinimas. Vieni fragmentai kinematografiškai išryškinami, kiti tarsi ištirpdomi aplinkoje pasitelkiant specifines tapybos priemones. Zakarauskas sako: „Pirmiausia klausimas, kas yra tapyba... Pagrindinis dalykas – dažai. Dažai, drobė, aš kaip tapytojas. Tada vėl klausiu iš naujo, sulig kiekvienu nauju paveikslu. Neatsakau iki galo niekad, to klausimo dažniausiai užtenka. Galbūt atsakau – rezultatu. Na, kas yra tapyba.... Aš pats sau esu tapyba.“

 

Tapydamas patį save tapantį jis nutrina ribą tarp savęs ir paveikslo, tarsi klaustų, ką šiandien reiškia būti tapytoju. Taip perteikiama sutrikimo ir netikrumo būsena, kai nėra kuo remtis, nes dar neišsikristalizavusi bent kiek konkretesnė, aiškesnė kryptis. Tačiau ši melancholijos ir nerimo sklidina tuštuma pulsuoja gyvybe ir tapymo magija.

 

Raminta Jurėnaitė