Prisijungę prie sistemos, čia galėsite išsisaugoti labiausiai Jums patikusius kūrinius. Plačiau apie „Mano kolekciją“ – skiltyje "Projektai".
Pastumkite slanktuką į dešinę
Jūs sėkmingai užsiregistravote.
Nurodytas vartotojo vardas jau egzistuoja!
Nurodyti slaptažodžiai nesutampa!
Bloga slanktuko pozicija.
Registracija beveik baigta Į jūsų el. pašto dėžutę ( ) išsiųsta nuoroda, kurią paspaudę baigsite registraciją.
Jums išsiųsta nuoroda slaptažodžio keitimui.
Aloyzas Stasiulevičius
Aloyzas
Trumpa biografija
  • Tapytojas.
  • Gimė 1931 m. Ariogaloje, Raseinių r.
  • 1950–1956 m. tapybos studijos LTSR valstybiniame dailės institute.
  • Nuo 1957 m. dalyvauja parodose.
  • Gyvena Vilniuje, ilgą laiką dirbo pedagoginį darbą, dėstė LTSR valstybiniame dailės institute.
  • Lietuvos nusipelniusio meno veikėjo garbės vardas (1978), Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premija (2002), Lietuvos Respublikos Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžius (2007), Vilniaus miesto savivaldybės Aukso medalis „Už nuopelnus Vilniaus kultūrai“ (2010).
  • Kūrinių yra Lietuvos ir užsienio muziejuose, privačiose kolekcijose.
Apie kūrybą
Aloyzas Stasiulevičius išgarsėjo kaip Vilniaus tapytojas, gebantis perteikti ypatingą šio Vidurio Europos miesto veidą. Jau pusę šimtmečio Vilniaus panoramos, aikštės, ansambliai, architektūros paminklai ir paprasti pastatai yra jo kūrybos vienintelis inspiracijos šaltinis. Tapytojui svarbu tiek urbanistinio peizažo tapybiškų nepakartojamų vaizdų autentiškumas, tiek metaforiška jų interpretacija.
 
Stasiulevičius šeštojo dešimtmečio pabaigoje kartu su Jonu Švažu, Jonu Čeponiu ir Stasiu Jusioniu paveikslais Vilniaus motyvais peizažo žanrą pavertė pagrindiniu inovatyvių pokyčių lauku. Būtent šį tradicinį žanrą, kuriam buvo skiriama mažiau dėmesio nei „teminiam paveikslui“, jie panaudojo siekdami sugriauti oficialią akademistinę realistinę nuostatą. Stasiulevičiaus, kaip ir bendražygio Švažo, peizažai nebuvo kameriniai. Pasirinktų motyvų forma monumentalizuojama efektingais rakursais ir apibendrintais siluetais. Savo miesto senosios architektūros tapymas Stasiulevičiui turėjo simbolinę reikšmę. Dailėtyrininkė Danutė Zovienė rašo: „Vilnius Stasiulevičiaus kūryboje nėra vien urbanistinis peizažas, jis prilygsta savarankiškam filosofiniam žemynui, Lietuvos kultūros ir istorijos simboliui.“
 
Istorija inspiruoja menininką daugeliui aspektų, visų pirma motyvais, plastinės raiškos pavyzdžiais ir pagaliau sukelia jo nostalgiškai melancholiškas nuotaikas. Stasiulevičius sako: „Siekiu įprasminti grynosios formos elementus, kurti plastines metaforas. Muziejuose žiūriu į senus pergamentus, senus drabužius, į rūdis ant ginklų, į švytintį aukso žiedą, atkastų kapų pelenus. Mokausi spalvų derinių, bandau suvokti praeities formų – senų knygų, vėliavų, valstybės ženklų kalbą. Kartais rasta šukė ar atšipę kardo ašmenys teikia netikėtų plastinių idėjų.“
 
Kitaip nei Švažas ar Čeponis, kurie nudažė Vilniaus motyvus nerealiomis ryškiomis fovistinėmis spalvomis, Stasiulevičius susižavėjęs tyrinėja autentišką pastatų sienų, stogų ir grindinių akmenų polichromiją ir tekstūras. Jo drobėse dominuoja tamsiai rudos ir ochros spalvos, plytų raudona ir sidabriškai pilki tonai. Patys pastatai ir jų grupės – bažnyčios, katedra, vienuolynai, universiteto ansamblis ar gyvenamųjų namų kvartalai – yra supaprastintų geometrizuotų formų. Dažnai jie išdidinami ir priartinami. Statinių siluetai atrodo galingi ir uždari lyg tvirtovės. Dangus virš miesto gožiamas didelių pastatų, o horizontas spaudžiamas namų virtinių – žemei paliekamas tik siauras ruoželis.
 
Vienas pirmųjų lietuvių tapyboje Stasiulevičius pradėjo vartoti koliažą. Jis ant drobės klijuodavo laikraščių skiautes, grubų maišo audinį, foliją, kartoną ir užtapydavo. Šiomis priemonėmis tapytojas išgauna architektūrinį paveikslų reljefą, perteikia būdingas plytų, akmenų, mūrams, skylinėjančiam tinkui ir čerpėms paviršiaus tekstūras.
 
Ankstyvuosiuose tapytojo darbuose pagrindinis dėmesys buvo sutelktas į pavienius architektūros paminklus ir jų fragmentus, o nuo aštuntojo dešimtmečio dažniausi panoraminiai uždarų ir atvirų urbanistinių erdvių vaizdai nuo bokštų ir kalvų viršaus. Ypač svarbu čia architektūros ansamblių ritmika. Šalia įvairių paviršiaus faktūrų vis daugiau dėmesio skiriama grafinėms linijinėms struktūroms. Nuo dešimtojo dešimtmečio achromatinių juodos, rudos ir sidabriškai pilkos derinius vis dažniau pakeičia baltos spalvos monochromija. Stasiulevičius tapyboje daug reikšmės teikia serijoms ir ciklams. Tą patį motyvą jis vaizduoja vis iš kito rakurso, išgaudamas vis naujas sudėtinių dalių konsteliacijas, varijuodamas spalviniais ir ritminiais deriniais.
 
Nėra jo paveiksluose ne tik miesto gyventojų, bet ir jokių laikinų su kasdieniu gyvenimu susijusių daiktų, reklamos, kelio ženklų. Stasiulevičius retai vaizdavo naujus statybos rajonus. Mieste tapytoją labiausiai domina tai, kas išlieka, nesikeičia.
 
Raminta Jurėnaitė
 
Plačiau apie tą laikotarpį ir menininką skaitykite Kultūros istorijos skiltyje.
Parodos
Asmeninės parodos
2010 Vilniaus paveikslas. Nuo štricho iki potėpio. Galerija „Arka“, Vilnius; Pylimo galerija, Vilnius
2006 Retrospektyvinė paroda Vilniaus vizijos. LDM Radvilų rūmai, Vilnius; Karališkojo miesto paveikslai. „Juškus Gallery“, Vilnius
2004 Erdvės poezija. Jurgio Baltrušaičio namai-muziejus, Maskva
1989 Vilnius tapyboje ir piešiniuose. Tretjakovo galerija, Maskva
1985 Kultūros centras, Helsinkis
1981 Lietuvos dailės muziejus, Vilnius
1973 Kadriorgo dailės muziejus, Talinas
1970 Valstybinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Kaunas
1969 Lietuvos dailės muziejus, Vilnius
 
Grupinės parodos
2013 XV tarptautinė Vilniaus tapybos trienalė Tapybos kontekstai. Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
2011 Tapatybė. Šiuolaikinis Lietuvos menas. Kroatijos mokslo ir meno akademijos skulptūros muziejus „Gliptoteka HAZU“, Zagrebas; Lietuvos kultūros centras, Varšuva
2009 Abstrakcija ir ekspresionizmas: dvi Vilniaus tapybos tradicijos 1960–2009. Galerija „Arka“, Vilnius
2007–2008 Eksperimentas, XX–XXI a. Lietuvos dailės paroda. LDM Radvilų rūmai, Vilnius
2001 Savigarba. Lietuvos dailė’01. Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
1999 Šiuolaikinių lietuvių tapytojų paroda. Šiuolaikinio meno centras, Ankara, Turkija
1997 Lietuvių tapytojų paroda. Šardžos meno muziejus, Jungtiniai Arabų Emyratai; Tylusis modernizmas Lietuvoje. 1962–1982. Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
1995 From Gulag to Glasnost, nonkonformistinio Sovietų Sąjungos meno paroda. Rutgerso universiteto Zimmerli dailės muziejus, Niu Bransvikas, JAV
1987 Tarybų Lietuvos dailė. Centriniai menininkų namai, Maskva
1986 Lietuvių tapybos paroda. Latvijos dailės muziejus, Ryga
1974 Lietuvių dailės paroda. Valstybinė paveikslų galerija, Tbilisis
1973 Lietuvos, Latvijos, Estijos dailės paroda. Centrinė parodų salė „Maniežas“, Maskva
1972, 1981 Vilniaus tapybos trienalės. Dailės parodų rūmai, Vilnius
1971 Lietuvių tapybos paroda. Kadriorgo meno muziejus, Talinas; Lietuvos grafika ir tapyba. Bydgoščiaus dailės parodų rūmai, Lenkija
1970 Tapyba, skulptūra, grafika, sąjunginė dailės paroda. Centrinė parodų salė „Maniežas“, Maskva
1969 Vilniaus tapybos bienalė. Lietuvos dailės muziejus, Vilnius
1967 Jaunųjų dailininkų paroda. Centrinė parodų salė „Maniežas“, Maskva; Nauji tarybiniai tapytojai Paryžiuje. Galerija „ABC décor“, Paryžius
 
 
Straipsniai, interviu
Autoriaus darbai
Visi kūriniai Tapyba Koliažas / asambliažas
Rezultatų nėra.
Loading…
[[item.title]]
[[item.description]] [[item.details]]
Užsisakyk MO muziejaus naujienlaiškį!
Naujienlaiškis sėkmingai užsakytas.
Patikrinkite savo pašto dėžutę ir paspauskite ant gautos nuorodos norėdami patvirtinti užsakymą.