Algirdo Petrulio kūrybos ištakos – jo mokytojo Justino Vienožinskio puoselėta postsezaninė tradicija. Visą kūrybinį kelią jis lieka ištikimas koloristinei tapybai. Petrulis rašė: „Man svarbiausia yra spalvinė dermė. Iš tolo, dar neįžiūrėdamas, kas pavaizduota, matai paveikslo linijas, spalvas, kurios kuria nuotaiką, paveikslo esmę.“

Per visą ilgą kūrybinį kelią jis lieka ištikimas tradiciniams žanrams ir kūrinio kameriškumui. Karo metais ir pokariu pastelinėmis, kiek prigesintomis spalvomis jis tapė realistinius portretus, autoportretus, žanrinius siužetus, natiurmortus su liaudies meno skulptūrėlėmis ir gėlių puokštėmis, peizažus ir interjerus. Petrulis ir vėliau mėgo panašius motyvus, daugiausia dėmesio skirdamas namų ir darbo kambariams. Šioje aplinkoje nėra žmonių, bet visada jaučiamas jų buvimas. Saulės nušviestuose interjeruose – kuklūs, paprasti baldai, į sieną atremtos drobės, ant stalo ar komodos pamerktos gėlių puokštės ar rūpestingai sudėlioti daiktai – sukuria ypatingą uždarą, intymią džiaugsmingo laukimo atmosferą. Rodos, kad šiuose namuose netrukus atsitiks kažkas malonaus ar šventiško arba čia tiesiog vyks kasdieniai darbo ir poilsio ritualai. Šalia interjerų ir natiurmortų kita svarbi tema – peizažas. Dažnai Petrulis sugrįžęs į savo vaikystės vietas – tapo Kirdeikių ežerą, kuriame žvejodamas praleidžia vasaras. Nuošaliose paežerėse susiliedamas su gamta menininkas taip pat ieško tylos ir ramybės.

Visus šiuos motyvus nuo septintojo dešimtmečio Petrulis ima daug labiau abstrahuoti nei ankstyvojoje kūryboje. Jis apibendrina piešinį ir sustambina spalvinių plokštumų laukus. Keičiasi ir tapytojo paletė, jos spalvos ryškėja, darosi skambesnės ir intensyvesnės. Dabar viena ar kelios šiltos arba šaltos spalvos ima dominuoti, o kitoms tenka tik papildoma funkcija. Ryškių šiltų pagrindinių raudonos, geltonos ir žalių, mėlynų derinius kiek prigesina papildomų spalvų švelniau graduoti tonai. „Tapydamas alla prima technika, dailininkas pirmiausia uždeda pagrindines, bet labai pašviesintas spalvas, o po to jų plotus gilina, sodrina tol, kol visas paveikslo audinys įgauna ypatingą švytėjimą.“, – sako Aldona Dapkutė.

Petrulio subtilus kolorizmas ir intymus tradicinių kamerinių žanrų interpretavimas turi nedaug paralelių XX amžiaus antrosios pusės dailėje, nebent tik, taip pat jau prieš karą pradėjusių kurti lenkų Jano Cybiso ir Arturo Nachto-Somborskio ir jų aplinkos tapyba.

Daugelyje kūrinių aštuntajame dešimtmetyje Petrulis subtiliai derina realius vaizdus ir abstrakciją. Galiausiai jis pradeda kurti ir grynai abstrakčias kompozicijas, kuriose svarbiausia patys spalviniai deriniai ir ritmas. Šiuose kūriniuose vyrauja viena ar kelios spalvos, kitos tik jas papildo. Šiltų ryškių raudonų, geltonų spalvų gamos kaitaliojasi su šaltų mėlynos ir žalios deriniais. Apibendrintam piešiniui tenka paveikslo jungties funkcija. Petrulis apie šiuos pasikeitimus yra rašęs: „Riedant saulei vakarop galiu drąsiau gilintis į abstrakcionizmą. Abstrakti tapyba artima muzikai: reikia jausti tonus ir pustonius, turėti spalvinę klausą.“

Tiek kurdamas abstrakcijas, tiek tapydamas kompozicijas kameriniais motyvais tapytojas išlieka subtilus koloristas, spalvinių virpesių virtuozas. Šiandieninėje tapyboje yra ir daugiau puikių koloristų, bet tik Petruliui pavyksta su žiūrovu pasidalyti savo ypatingu gebėjimu kasdien patirti mažų džiaugsmų.

Raminta Jurėnaitė