Algimantas Kezys

Algimantas Kezys

1928 - 2015

  • Fotografas.

  • Gimė 1928 m. Vištytyje, Vilkaviškio apskr., mirė 2015 m.

  • 1950 m. įstojo į Jėzuitų ordiną ir 1961 m. buvo įšventintas kunigu Čikagoje, JAV.

  • 1959 m. baigė filosofiją Lojolos universitete Čikagoje, JAV.

  • 1974–1977 m. vadovavo Lietuvių jaunimo centrui Čikagoje, 1980 m. įkūrė meno galeriją.

  • 1991 m. įteikta JAV Lietuvių Bendruomenės Kultūros Tarybos premija.

  • 1999 m. įteiktas Gedimino 5 laipsnio ordinas.

Apie kūrybą

Kai baigiantis Antrajam pasauliniam karui Algimantas Kezys (1928–2015) pasitraukė į Vokietiją ir 1950 m. atvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, neketino būti fotomenininku. Dabar bene žymiausias lietuvių išeivijos fotografas tuomet studijavo filosofiją, įstojo į jėzuitų vienuolyną ir buvo įšventintas kunigu. Pradėjęs fotografuoti, Kezys teigė neturėjęs konkrečios kūrybos vizijos: „Niekada jokių studijų nėjau, nieko nesimokiau oficialiai mokyklose – esu grynas savamokslis. Nebuvo jokios idėjos, [...] pats nežinojau, ką daryti, – aš tiktai vaikštinėjau po miškus, vaikštinėjau po miestus, po Čikagą. Tai buvo mano pirmieji objektai ir taip pasitaikė, kad į mano objektyvą pateko nemažai miestovaizdžių.“[1]

Tačiau jau 1963 m. buvo surengta Kezio fotografijų paroda prestižiniame Čikagos meno institute, 1966 m. išleistas pirmasis autoriaus darbų albumas, o pasirinkęs kūrybos kelią nuo 9 dešimtmečio vidurio fotografas atsisakė kunigystės ir kvestionavo siaurai suprantamus Bažnyčios kanonus. Po pripažinimo JAV Kezio kūrybos parodos surengtos įvairiose pasaulio šalyse, išleista daugybė jo kūrybos albumų ir knygų.

Kas lėmė tokį platų lietuvių fotografo darbų įvertinimą? Pirmiausia – ryškus autorinis braižas, įspūdinga fotografijų vizuali forma. Kino ir fotografijos kritikas Skirmantas Valiulis teigė, kad Kezys žavėjo „modernistinės fotografijos stiliumi: žemi rakursai, juodo ir balto kontrastai, puikiai sukomponuotos pastatų grupės ar atskiros architektūrinės detalės“.[2] Nei išeivijoje, nei Lietuvoje nebuvo kito lietuvių fotografo, kuris būtų taip nuosekliai kūręs modernistinės fotografijos stiliumi ir tiek priartėjęs prie šios tarptautinės fotografijos krypties esmės – neįprastų, naujai matyti mokančių modernios didmiesčių aplinkos vaizdų.

Žinoma, tuomet, kai Kezys fotografavo Čikagos ir kitų JAV didmiesčių dangoraižius, pasaulinės fotografijos modernizmo laikotarpis jau seniai buvo pasibaigęs. Tačiau Kezys ne „vėlavo“, bet nesąmoningai suformavo savitą asmeninę modernistinės fotografijos interpretaciją. Išeivijoje kūrusį lietuvių autorių Amerikos didmiesčiai žavėjo čia atsiveriančiomis vizualinėmis fotografijos galimybėmis, tačiau jis, kitaip nei XX a. pirmosios pusės modernistai, aklai nepasitikėjo pažangos idėja ir neidealizavo modernaus pasaulio. Galbūt teologinis ir filosofinis išsilavinimas, gyvenimo patirtis lėmė, kad Keziui kūryboje buvo svarbūs, atrodytų, sunkiai suderinami fotografijos aspektai: išraiškinga vizuali forma, atvaizdo dokumentalumas ir egzistenciniai klausimai. „Nors [fotografijose] ieškojau „formos“, tuo pat metu buvau įsitraukęs į kažko tikro įamžinimą. Pačios savaime jos niekada nebuvo kas nors kita kaip „dokumentika“[3] – samprotavo Kezys apie Čikagos fotografijas. Tačiau tuo pat metu autorius teigė, kad jo sukurti miestovaizdžiai – tai Dangiškojo Tėvo mums paruoštų „transcendentiškųjų namų“ metafora, o atvaizdų fragmentiškumas – priminimas, kad žmogaus „aš“ yra ne kas kita kaip „visą materiją persunkiančios Dvasios individuali emanacija“, susiejanti smulkiausias materijos daleles.

Ir vizualios formos svarbą, ir jos kuriamas metaforines prasmes nesunku įžvelgti Kezio fotografijoje Profilis (Profile) (1984). Šviesa arba „Dvasios emanacija“[4] čia piešia fragmentišką, beveik abstrakčią architektūrinių formų kompoziciją, kuri tampa žmogaus protui iki galo nesuvokiamos dieviškosios kūrybos metafora. Architektūrinių formų fone tartum tik trumpam pasirodo Kezio fotografijoms būdinga vieniša žmogaus figūra – neilgos žmogaus žemiškos egzistencijos ženklas.

Dar daugiau vizualių metaforų A. Kezio darbuose atsiranda 9 dešimtmečio pabaigoje, kai jo kūryboje „grynoji“ fotografija ima užleisti vietą dviguboms ekspozicijoms ir kompiuterinėms manipuliacijoms. Šiuo, vėlyvuoju, kūrybos laikotarpiu fotografas atitolsta nuo jam pripažinimą pelniusios nespalvotos fotografijos estetikos ir imasi eksperimentų su tuo metu naujomis skaitmeninių technologijų galimybėmis.

Be fotografijos, Kezys užsiėmė ir kita veikla, kuri buvo glaudžiai susijusi su lietuvių išeivija ir šiandien yra reikšminga istoriniu, dokumentiniu požiūriu. Fotografas įsteigė Lietuvių fotoarchyvą, Amerikos lietuvių bibliotekos leidyklą, vadovavo Jaunimo centrui Čikagoje ir „Galerijai“, kur rengdavo lietuvių ir kitų tautybių menininkų parodas. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Kezys nuolat rengdavo savo kūrybos parodas Lietuvoje, rūpinosi Lietuvoje kuriančių menininkų darbų sklaida ir leidyba.Kezys Lietuvos meno panoramą praturtino modernistinės fotografijos pavyzdžiais, kurie dėl politinių suvaržymų ir kūrybai sovietinės ideologijos keltų reikalavimų sovietmečiu negalėjo gimti Lietuvoje. Ne mažiau už jo fotografiją svarbi ir organizacinė veikla bei pati fotografo asmenybė, aplink save suburdavusi lietuvių išeivių bendruomenę ir tėvynėje likusiems kolegoms tapusi gyvu ryšiu su Vakarais. Fotografo darbai nepraranda aktualumo ir šiandien, nes atspindi sąmoningo lygiavimosi į tarptautines fotografijos kryptis nesuvaržytą, savitą fotografo žvilgsnį bei nuo bet kokios ideologijos laisvą pasaulėžiūrą.

Tomas Pabedinskas

1 Iš Romualdo Požerskio ir Tomo Pabedinsko dokumentinio filmo Susitikimai Stiknių kaime (2012). 2 Skirmantas Valiulis, Apie fotografiją, Vilnius: Lietuvos fotomenininkų sąjungos fondas, 2011, p. 363. 3 Algimantas Kezys, Chicago, Chicago: Galerija, 1994. 4 Algimantas Kezys, Cityscapes II. Untitled Impressions, Chicago: Galerija, 1996, p. 9.

Skaityti daugiau Suskleisti

Kūriniai