Svarbus čia daiktų ir aplinkos asketizmas – čia nėra nieko nereikalingo, net menkiausių užuominų į prabangą ar patogumą. Tuo pat metu šie pavieniai daiktai sureikšminami, per juos kalbama apie svarbiausius būties klausimus. Daiktai vaizduojami lyg išnirę iš gilios tamsos į šviesą, kuri juos švelniai apgaubia ir paskandina. Mūras, medis, stiklas, audinys – kiekviena medžiaga šiuose paveiksluose netenka materialumo ir įgauna paslapties. Vaizduojamų daiktų asketizmas siejamas su meditacija. Neatsitiktinai Jonkutė tokias aplinkos studijas vadina vidinės egzistencijos faktais.

 

Anot Krzystofo Stanisławskio, „peizažai, taip pat kaip performansai ir videofilmai, atsiranda atsiremiant į budizmui artimą pasaulio suvokimą ir viziją. Ir savo teoriniuose tekstuose menininkė prisipažįsta praktikuojanti dzen filosofijos meditaciją... Bet verta pažiūrėti, kokius pėdsakus ar efektus tai palieka jos kūryboje... Jauna menininkė susikaupia į daikto jo aplinkoje analizę neapibrėždama jo laike. Išpreparuoja tikrovės elementus bandydama pagauti būties esmę. Taip keliamas klausimas netenka prasmės. Eina kalba apie būties esmę, o daiktai tai tik exemplum, tarnaujantys analizei ir stebėjimo tobulumui. Kūrinys yra ne tikslas, bet priemonė.“

 

Jonkutei tapyba yra intensyvus kontempliacijos procesas. Paveikslai atsiranda iš gilios vidinės būtinybės. Motyvuose nėra nieko šiuolaikiško, susijusio su skubos ir pokyčių kupinu aplinkiniu pasauliu, socialinėmis ar politinėmis aktualijomis. Ir vis dėlto šie kūriniai labai šiuolaikiški ir autorės neužsidaro kambario ar dirbtuvės vienatvėje. Tačiau ir metropolijose į stiklinius daugiaaukščius, gigantiškus tiltus ji žvelgia panašiu žvilgsniu – sukaupia dėmesį tik į nedidelį jų fragmentą, esantį arti žmogaus. Didmiesčių cikle gilius šiltus juodus šešėlius pakeičia glotnesnė ir skaidresnė pilka. Jonkutė yra rašiusi: „Spalvos jau pačios savaime yra svarbus faktorius. Man tapymui užtenka juodos ir baltos. Kartais to net per daug.“ Todėl čia peršasi ir kitos paralelės su Azijos budistine tradicija. Jonkutė tapo aliejumi taip, lyg tapytų tušu ir, kitaip nei vakariečiai, pasakojimui suteikiantys užuomazgą, kulminaciją ir atomazgą, nedidina įtampos.

 

Juoda ir balta spalvos tarp menininkės ir vaizduojamojo objekto sukuria tam tikrą distanciją. Tuo pat metu šios spalvos yra ir priemonė sukurti liūdesio, nostalgijos nuotaiką. Tiesa, melancholijos būsena Jonkutei nesusijusi su kančia ar vidiniais prieštaravimais, dvejonėmis. Ji netrikdo ramybės.