Beveik visi tyrinėję Adomo Jacovskio kūrybą būtinai aptarė jo tapybos ryšius su teatro menu, mat menininkas pusę gyvenimo skyrė scenovaizdžių kūrimui. Teatrologė Audronė Girdzijauskaitė įvardina A. Jacovskį kaip etapinę figūrą Lietuvos teatre, o jo darbus vadina šedevrais ir tvirtina, kad kiekvienas jų vertas atskiros studijos. Menininkas yra sukūręs virš 80 scenovaizdžių su garsiausiais mūsų režisieriais (Gyčiu Padegimu, Eimuntu Nekrošiumi, Jonu Jurašu, Rimu Tuminu ir kt.) visuose svarbiausiuose Vilniaus ir Kauno teatruose bei yra kūręs Reikjaviko, Rygos, Maskvos, Pekino, Geteborgo ir kitų šalių teatruose. Todėl, net tie, kas tvirtina, jog A.Jacovskio tapyba yra „tarsi atskira sala, kur gyvenamas visai kitas gyvenimas“ (Gražina Kliaugienė), rašydami apie jo kūrybą naudoja teatrinę terminologiją: personažas, mizanscena, monologas, dramatizmas ir panašiai.

 

Ir scenografijoje, ir tapyboje menininkas kompoziciją siekia kuo labiau supaprastinti. Ir čia ir ten fonas dažniausiai yra abstraktus, o visas dėmesys sutelkiamas ties viena figūra ar elementu. A. Jacovskis sugeba sudėtingiausiame kūrinyje atrasti tą vieną mintį, vieną objektą per kurį galima būtų kalbėti apie viską: egzistenciją, tragediją, kelionę, meilę ir pražūtį. Tai nelengva užduotis dirbant su visa teatro komanda. Tačiau kai A. Jacovskis imasi teptuko ir nebereikia atsižvelgti į niekieno norus, regis, tas amžinas motyvas, atsakantis į visus klausimus, kanalas visoms temoms yra žmogaus figūra.

 

A. Jacovskis pradėjo tapyti nuo savo šeimos narių ir jį supusių žmonių portretų. Ilgainiui žmogaus figūra tapo abstrakti, pavirto į vis pasikartojantį nežinia kieno portretą. Visų A. Jacovskio nutapytų personažų bruožai yra labai panašūs, atrodo, kad jie visi yra giminės. Kaip taikliai pastebi Birutė Pankūnaitė, jiems yra būdinga: „išdidinta galva, nusklembti pečiai, akcentuotos pernelyg sunkios plaštakos ir pėdos. Analogiškai stilizuoti realių žmonių portretai, tačiau portretinis panašumas į prototipą vis tik išlieka, virtęs dviejų asmenybių bruožų junginiu.“

 

Regis tapytojas visą svorį sudeda į personažo išdidintą galvą ir plaštakas. Veidas visuomet sustingęs, užsisklendęs savo vidiniuose išgyvenimuose, nepriklausomai nuo to ar užmerktos akys, ar žvilgsnis nukreiptas į žiūrovą. Kiekviename veide atsispindi nepažinus, bet labai intensyvus vidinis veiksmas. Spalvos irgi veikia kaip to vidinio veiksmo pasakotojas, o figūra modeliuojama linijomis, neretai - ryškiu kontūru. Kaip sako pats autorius: „Užmetus akį, mano darbai gali pasirodyti panašūs, bet man jie labai skirtingi. Noriu tapyti vis tą patį, tik dar geriau. Man rūpi tik tapybos dalykai, rūpi spalva ir kaip ją nutapyti. Keičiuosi lėtai, palaipsniui, bet įžiūriu tam tikrus lūžius. Nežinau ar tai mato kiti“.

 

Monika Krikštopaitytė