A. Danusevičius domisi vyriškumu kaip socialiniu ir kultūriniu reiškiniu, jam visuomenėje ir kultūroje priskiriamomis reikšmėmis, vyriškuoju seksualumu. Nuo kūrybos pradžios jo daugiafigūriuose paveiksluose vaizduojami išimtinai vien vyrai, jų poilsio ir pramogų ritualai, tradiciškai vyriškomis laikomos veiklos sritys, pavyzdžiui, sportas, kariuomenė (akylesnis žiūrovas čia ras sąsajų su vokiečių dailininko Norberto Bisky grupiniais jaunuolių paveikslais).

Vaizdai iš pirmo žvilgsnio atrodo gana  idiliški, tačiau ilgainiui ima aiškėti, kad personažų tarpusavio santykiai dviprasmiški ir balansuoja tarp komandinio draugiškumo ir aršios, net kiek agresyvios konkurencijos. Daugelyje scenų justi įtampa: situacijos tampa galios demonstravimo ir geismo projektavimo lauku, džiugesį ir atsipalaidavimą keičia grėsmės, nesaugumo, bausmės nuojauta. Tolesnę paveikslų režisūrą dailininkas dažnai patiki žiūrovui: daugiaprasmiškos situacijos ir punktyriškai tepažymėtos pasakojimo gairės leidžia rastis įvairiausiems tęsiniams. Nors ir gana lakoniški, kūriniai lengvai pasiduoda žiūrovų interpretacijai. Juose, priklausomai nuo žiūrinčiųjų patirties ir nusiteikimo, sutaria ir politiniai, konfrontaciniai siekiai, ir asmeninės istorijos, polinkį provokuoti keičia intymi, kameriška nuotaika.

 

Kūrybinius ieškojimus A. Danusevičius grindžia teorinėmis įžvalgomis. Vyriškumo temą ir doktorantūros studijose tyrinėjančio menininko kūryba turi tvirtą teorinį pagrindą, apimantį lyčių studijas nuo prancūzų filosofo Michelio Foucault seksualumo istorijos iki šiuolaikinių maskulinizmo teorijos idėjų. A. Danusevičius nagrinėja įprastas lytiškumo normas, homofobiškoje visuomenėje galiojančius draudimus ir seksualumo suvaržymo mechanizmus. Suabejojama visuomenėje dominuojančia tradicine „tikro“ vyro samprata, kurios privalomosios savybės yra fizinis ir emocinis tvirtumas, racionalumas, ekonominis nepriklausomumas, heteroseksualumas. Atkreipiamas dėmesys į pastangas bet kokia kaina atitikti šį stereotipą imituojant, suvaidinant jį ir slepiant tikrąją tapatybę.

 

Dailininko drobėse vyriškumas atsiskleidžia kaip daugialypis, kintantis, neapibrėžtas, atsiranda vietos ir įvairioms galimoms nenorminėms vyriškumo variacijoms, marginalinėms lytinėms tapatybėms. Taigi prie vyriškumo tyrimų prisišlieja ir LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų, transseksualų) bei queer problematika. A. Danusevičius – vienas iš nedaugelio menininkų Lietuvoje, kūryboje nagrinėjančių šias svetur jau keletą dešimtmečių aktualias temas (dar minėtinos Ugniaus Gelgudos fotografijos, Alinos Melnikovos tapyba ir performansai).

 

Be išsamiai išskleistos lytiškumo problematikos, paveiksluose atsispindi ir kitos aktualios šiuolaikinės figūratyvinės tapybos tendencijos. Pavyzdžiui, tai, kad A. Danusevičiaus paveikslų įvaizdžiai atkeliauja iš internete rastų fotografijų, vaizdo klipų, atkreipia dėmesį į populiariosios kultūros ir meno ryšius bei tapybos ir kitų medijų santykį – temas, įdomias dažnam šiuolaikiniam tapytojui, tarp jų ir ne vienam jaunam lietuvių kūrėjui. Vienas ryškiausių šiuolaikinių menininkų, naudojančių medijuotus atvaizdus savo kūryboje – belgų dailininkas Lucas Tuymansas. Su juo A. Danusevičių sieja ir kai kurie tapybinės estetikos bruožai: lakoniška ir subalansuota paveikslų kompozicija, apibendrintas piešinys. Ryškių, net aitrių spalvų derinius ilgainiui keičia santūresnis, bet sodrumo nepraradęs koloritas.

 

Justina Augustytė