„Pilka diena – pilka žuvėdra...“ – parašė Remigijus Pačėsa po viena fotografija. Joje – molas, geležinis bokštas su garsiakalbiu, parvirtęs cementinis stulpas, padanga, permirkę debesys, marios ir Nidos kopa. Kampe išskrenda pilka žuvėdra. Tai 1981-ieji, kai Lietuvos fotografijoje dominavo romantizuotas požiūris į tikrovę. Tačiau keli tuomet jauni fotografai – Alfonsas Budvytis, Algirdas Šeškus, Vytautas Balčytis, Violeta Bubelytė, Remigijus Pačėsa, Gintaras Zinkevičius – rodė nudėvėtus daiktus, aplamdytus kūnus, nykias vietas, klausėsi jų grubokos poezijos ir šaipėsi iš visuotinio melo bei egzaltuoto rimtumo.

Ši nuostata – dygiu juoku sprogstantis pilkumos mišinys – Pačėsos kūryboje išliks visą gyvenimą, nepaisant kintančių priemonių. 1979 m. baigęs Vilniaus technologijos technikumą, jis dešimt metų fotografavo pastatų eksterjerus ir interjerus dirbdamas Miestų statybos projektavimo institute. Vėliau buvo tik „laisvas menininkas“ – kūrė fotografijas, monotipijas, akvareles, koliažus. Bet svarbiausia visada buvo fotografija, nes šviesai jis turėjo absoliučią klausą.

1980 m. debiutavęs III jaunųjų fotografų parodoje, Pačėsa atkreipė visų dėmesį gebėjimu sukurti poetinę metaforą iš kasdieniško vaizdo ir pavadinimo jungties. Pavyzdžiui, Lietingas vakaras (1980), kurio prieblandoje iš lėto miršta išvynioti fotografijos popieriaus lakštai. Arba Parėjau (1982) – ant sofos numestas švarkas tiesia sulysusią rankovę plevėsuodamas atvartais kaip koks subliūškęs macho, vis dar mėginantis išsaugoti savo puikybę. Daiktai atgyja, augalai demonstruoja savo privačius reikalus, o miestas skamba tamsos dūžiais ir sutankintais laiptelių ritmais, pratisomis asfalto plynėmis ir nutryptų žolių šiugždėjimais. Vaizdo natų trukmė tiksliai apskaičiuota, tarsi fotografas būtų matęs ne tikrus daiktus, o šviesos kompozicijas. Bet vos tik susižavi abstrakčia struktūra, pasigirsta duslus šiukšlių konteinerių žvangesys. Jie stovi kaip paminklai visur – tai tikrovės kvapas, primenantis, kad viskas nieku pavirsta, o grožis slypi net ir ten, kur negera.

Nepriklausomybės pradžioje Pačėsa susidomėjo manipuliacijomis. Skirtingas erdves jis suplodavo į vadinamuosius „buterbrodus“, kuriuose vienas objektas ironiškai komentuoja kitą. „Geltona gulbė neatplauks“, – parašė ant upės fotografijos. Prie sovietinio gazuoto vandens automato jis priklijavo skutimosi peiliuką: Peiliukas prie nuotraukos priklijuotas todėl, kad grandinė prikabinta prie bokalo (1992). Kartais beveik tuščią vaizdą (tik šaligatvis, tik asfaltas) užpildydavo šmaikščiais pasakojimais.

Paskui Pačėsa persikėlė į Marijampolę ir, gavęs skaitmeninį fotoaparatą, ėmė fotografuoti spalvotai. Pavadinimui pakakdavo angliška rašyba iškreipto „shtai“, „shtai Mari...“. Užfiksavęs ant sovietinio penkiaaukščio ištiškusią dervą, jis pajuokavo: „Mano namas apšiktas žiogo“. Visais metų laikais stebimos klombos fotografijas vadino Pas poeto kapą. Pačėsa pasakojo, kad sovietmečiu Vilniuje, prie Adomo Mickevičiaus paminklo, „buvęs legendinis pilstomo alaus (paprastai skiedžiamo vandeniu) kioskas, kuris vadinosi „Pas tėvo kapą“. Sako, galbūt ten buvęs apleistas kapelis, bet prisiminimai jau neberyškūs.“ Tai sakydamas juokėsi. Nes visi egzistenciniai gelmenys turi juokingąją pusę. Tai žino kiekvienas gyvenimo rūgšties išėsdintas žmogus, tai visose fotografijose žino Pačėsa. Todėl vienos jo paskutinių parodų pavadinimas „Šešėlis rodo šviesą“ skamba ir kaip fotografijos, ir kaip būties apibendrinimas. Kartu tai yra ir Nidos saulės laikrodžio papėdėje iškaltas įrašas „lucem demonstrat umbra“ – per architektą Ričardą Krištapavičių akmenyje paliktas Pačėsos pėdsakas.

Taigi iš pradžių Vilniuje, o paskui Marijampolėje Pačėsa kasdien ėjo tais pačiais takais ir baksnojo fotoaparato pirštu į tą patį šaligatvį po lietaus, rūke, apkritusį lapais, sniegu, pilką, saulėtą, baltą, bet dažniausiai pilką dieną. Kadras po kadro, diena po dienos miestas nuklojamas tų pačių vietų vaizdų sluoksniais. Išryškėja tūkstančiai mažų skirtumų – šviesa miestą kasdien nupiešia kitaip. Bet visą gausybę įspūdžių tvirtai laiko geometrinė vaizdo konstrukcija: plokštumų ir gelmių, stačiakampių, lankų ir puslankių, statmenų, horizontalių ir pasvirusių tiesių santykiai. Griežtos struktūros fotografijose užsifiksuoja procesas: miestas po truputį ỹra, taigi vaizdai turėtų žymėti tekantį laiką, bet jis toks yrantis likęs iš praeities, taigi niekas nesikeičia. Ỹra lėtu vieno akimirksnio greičiu, vėjui preciziškai pučiant medžio šakas tarp gelmės ir plokštumos, bet tvyro balkšvame rūke tipiškų dienų ritmu visą pilką amžinybę.

Agnė Narušytė