Šiuolaikinis skulptorius, o gal jau tiksliau būtų sakyt menininkas, Mindaugas Navakas yra nuosekliai aktyvus. Kasmet bent kelis kartus parodo naujų darbų. Ir beveik visada nepamirštamai. Jis yra pristatęs nuotraukų seriją, kur užfiksuoti pakelėje automobilių nutrenkti gyvūnai, yra daręs instaliacijų (pvz. su silikone išmirkytais didžiuliais augalų lapais, sukabintais lyg skalbiniai, ir garsu), o taip pat ir videofilmą apie lėtą brovimąsi pro užgrūstą rytietišką turgų. Menininkų migracija po skirtingas medijas dabarties dailėje nėra jokia naujiena, o čia svarbu paminėti, kad net foto/videopavidaluose Navakas vis tiek kalba apie fizinį poveikį. Jis, visų pirma, yra fiziškas menininkas. O tai visai nereiškia, kad jam rūpi tik forma, anaiptol.

Didžioji ir svarbiausia jo kūrybos dalis yra milžiniški skulptūriniai objektai miesto ar nebūtinai, bet erdvėje. Ir išorėje ir interjeruose, kurie jau irgi geriau tegu būna erdvūs. Taip yra todėl, kad labai dažnai vieni svarbiausių Navako kūriniuose veikiančių elementų yra (didelis) mastelis, (aiškiai juntamas) svoris, na ir, vadinasi, žemės trauka (nenuginčijama fizinė jėga). Paprasčiau pasakius, netilptų jie į jokį butą. Todėl dėl Navako, kaip skulptoriaus-interjero dekoratoriaus jokių vilčių jau seniausiai nieks nebeturi. Bet ir tai nėra svarbiausia.

To titaniško dydžio jam reikia visai ne tam, kad susireikšmintų ir aplinkui save paskleistų narcizų kvapą, o todėl, kad labai svarbų vaidmenį atlieka objekto santykis su aplinka. Pavyzdžiui, jei Navakas nori, kad jo kūrinys imtų kaip lygiavertis kalbėtis su milžinišku stalinistinio laikotarpio pastatu, tai su mažom detalėmis daug nenuveiksi. Turėjęs atsidurti ant geležinkelio stoties centrinio pastato portalo, tačiau vietą suradęs ant panašaus pastato – buvusių Geležinkeliečių kultūros rūmų – objektas „Kablys“ (1994 m.) savo rūdžių grubumu ir padargo agresyvumu sukuria opoziciją pastato paradiškumui. O geriau pagalvojus, atskleidžia sovietmečio charakterį raiškiau nei pats pastatas. Galiausiai pastato ir „Kablio“ ansamblyje išsitenka agresyvaus ir veidmainiško laikmečio visuma.

Navako užmojų drąsa akivaizdžiausia jo 1981-1986 metų Vilniaus sąsiuvinyje, kur šalia miesto pastatų eskiziškai pavaizduoti objektai yra siurrealistiškai dideli. Vėlesnėje kūryboje atsiranda ready made’o panaudojimas. Kitu tikslu sukurtus, bet panaudotus kūriniui daiktus menininkas linkęs vadinti ruošiniais. Kiekvienas jų, žinoma, turi savo atsinešamas prasmes ir asociacijas. Nieku gyvu Navakas jums nepasakys, kas ką turėtų reikšti kūrinyje, tačiau labai gerai suvokia, kodėl, kaip ir kas padaryta. Jo įsitikinimu: „Labiausiai pavykę darbai, man rodos, yra tie, kur sunkiausia ką nors atsekti, kur pasidaro visai nebeaišku.“ Tas „neaiškumas“, mano įsitikinimu, Navako objektuose kyla dėl poveikio stiprumo. O poveikis susidaro iš dviejų dalių: prasmių įtampos ir fizinio paveikumo, kurį visada labai sunku paversti žodžiais.

Nepaprastai žingeidus ir visapusiškai išsilavinęs dailininkas yra iš tų, kurie tyčia nekalba tiesiogiai. Tai pirmas dalykas, kodėl aš manau, kad jis yra poetas. Antras, jis tuos įvairius ruošinius (jau turinčius prasmes) naudoja kaip žodžius kalboje. Kinietiška keramika, tolimųjų reisų vilkikų korpusų tentai, šiferis, seni Šiuolaikinio meno centro langai, plyta (virtusi į duonos kepalą) yra „žodžiai“, kuriuos jis pastatęs į kitą vietą išgauna visai naują mintį.

Jo „poezijoje iš daiktų“ įtaigiausi „veiksmažodžiai“: susijungė ir prarado prasmę (vazos), dengia, svyra, apsunkina, dunkso (tentai), skleidžia nuodus (šiferis), persišviečia (iš ŠMC langų (Babelio?) bokštas). Ir iš tiesų, niekuo tiesioginiu Navako „neapkaltinsi“, tik gali konstatuoti faktą, kad pakliuvai į stiprų poveikio lauką. Visai kaip poezijoje. Tik čia ji iš granito luitų, cisternų, tentų. Tik jis visai nelyriškas, o greičiau ironiškas ir filosofiškai išmintingas. Anot Navako – „geras menininkas, savo siaurą estetinę vagą versdamas, visada jaučia kaip kokį jūros ošimą ir visą lauko plotį.“ Aš irgi taip manau.

Monika Krikštopaitytė