Marius Zavadskis

Marius Zavadskis

1978

  • Skulptorius.

  • Gimė 1979 m. Vilniuje, čia ir gyvena.

  • 1997–2003 m. skulptūros studijos Vilniaus dailės akademijoje.

  • Nuo 1998 m. dalyvauja parodose, gyvena Vilniuje.

  • 2006–2008 m. asiprantūros studijos Vilniaus dailės akademijoje.

  • 2004 m. menininkas pelnė pirmąją premiją „Hansabanko“ organizuotame skulptūros konkurse „Gyvenk visą gyvenimą“.

  • 2005 m. diplomas 8-ojoje Baltijos regiono šalių grafikos bienalėje Karaliaučiuje (Rusija).

Apie kūrybą

Marius Zavadskis – ironiškas ir spalvingas jaunesniosios kartos menininkas, savo kūrybinį kelią pradėjęs nuo skulptūros, kuria iškart atkreipė ne tik akademinės, bet ir plačiosios visuomenės dėmesį. Jo meniniai objektai spalvingi ir tiesiogine, ir perkeltine prasme: kurdamas savo darbus, menininkas kaip vieną iš atspirties taškų naudoja popkultūrą ir ypač kičą, rinkdamasis „nekilnias“, pigias medžiagas – plastiką, putplastį, dirbtines gėles, iš kurių ir formuoja savo kūrinius. Zavadskio kūriniai balansuoja tarp elitinės ir populiariosios kultūros objektų.

Ironija, žaidimas ir dviprasmybė – tai pagrindiniai Mariaus tikrovės tyrinėjimo įrankiai. Jis savitai demonstruoja savo kūrybines nuostatas dabartinės skulptūros kontekste. Spalvomis, medžiagomis ir technikomis margi kūriniai siekia atspindėti eklektišką ir pabirą aplinkos vaizdą. Savo darbuose autorius, interpretuodamas realybę, pasitelkia humorą ir ironiškai bei dviprasmiškai tyrinėja tikrovę. Šis tyrimas vyksta dviem kryptimis: viena vertus, Zavadskis sureikšmina tai, kas banalu, ir, priešingai, banalius dalykus sugeba paversti tuo, kas reikšminga. Jis tai pasiekia pasitelkdamas ryškias spalvas, netikėtas medžiagas, tokias kaip plastikinės gėlės, spalvotas audinys, karoliukai (ir siuvinėjimas jais).

Mariaus skulptūros kartais primena didžiulius, keistokos išvaizdos žaislus, kruopščiai susiūtus ir dekoruotus, o ne monumentalius akmens ar medžio objektus. Taip jis griauna stereotipinę skulptūros sampratą, kurdamas daugiasluoksnius kūrinius. Autorius noriai imasi nagrinėti tokias temas kaip sakralumas, religija ir jų vieta visuomenėje. Kas mums šventa? Ar tai, kas buvo garbinama kuriuo nors istoriniu laikotarpiu, išlaiko savo vertę, pasikeitus aplinkybėms? Šis klausimas kartais tiek autorių, tiek žiūrovą permeta į politinę plotmę. Štai daugelyje sovietinių mokyklų kabojęs gipsinis Lenino profilis Zavadskio darbe praturtėja milžiniška mėlyna karoliukais išsiuvinėta akimi – absurdišku rankų darbo intarpu, pabrėžiančiu nuvainikuoto revoliucijos vado butaforiškumą ir kasdieniškumą, – juk visur esantis Iljičiaus profilis buvo tapęs tokia pat įkyrėjusia ir nebepastebima detale kaip ir kreiduotas skuduras, kuriuo reikėdavo daugybę kartų terlioti mokyklinę lentą. Sovietinė tematika Zavadskio kūryboje aptinkama neretai; ji – lyg atsparos taškas daugeliui kūrinių, kurie kvestionuoja tiek praeitį, tiek dabartį, bet jie skeptiškiausi ateities atžvilgiu.

Dygus, ironiškas, išsiskiriantis – toks Zavadskis išlieka ir savo mažosios plastikos darbuose iš bronzos. Žaisdamas prasmėmis, jis ironiškai kuria keliasluoksnius objektus, kuriuose regima autoriaus nuostata – į nieką nežiūrėti rimtai, drauge priverčiant žiūrovą darbų formose ieškoti sąsajų su laiko realijomis. Štai skulptūra Valdovo rūmai demonstruoja Gedimino pilies formos pastatą, kreivą tarsi apverstas ir tirpstantis ledų puodelis; šios pilies valdovas, kad ir kas jis būtų, nekelia nei baimės, nei pagarbos – tik gailestį, sumišusį su trupučiu nuostabos. Pažymėtinas Zavadskio kūrinys – VU Filologijos fakultete stovinti beveik žmogaus ūgio Apolono figūra, rodanti, kad autorius geba kurti ir klasikinės skulptūros parafrazes. Dailėtyrininkė Kristina Stančienė teigia: „Jo darbai, neretai imituojantys klasikinės skulptūros rimtį, iškilmingumą, orumą, praranda įprastą skulptūrišką „svorį“, kompozicijos stabilumą. Kartais jie labiau primena tekstilę ar tampa šmaikščiais objektais iš dirbtinių gėlių, laikinų, vienadienių medžiagų, sąmoningai siekiant blizgesio, prašmatnumo ir sentimentalumo.“

Zavadskis – aktyvus Lietuvos meninio lauko dalyvis. Su kolega skulptoriumi Martynu Martišiumi sudarę kūrybinį tandemą nuo 2002 m. rengia parodas-dialogus, kaskart ne tik kvestionuodami vienu ar kitu metu vyraujančias tendencijas, bet ir polemizuodami vienas su kitu. Šiose dialoginėse parodose Zavadskis skulptūra, objektais, piešiniais provokuoja tiek antrąjį tandemo dalyvį, tiek žiūrovus. Šiuo metu menininko „sąskaitoje“ – 89 grupinės parodos, ypač aktyviai ir aršiai autorius eksponuodavo savo kūrinius ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu; be tandemo su Martišiumi, dalyvavo projekte „Mano šeima – MAFFIA“, 2001–2006 m. ekspansyviai pristatinėjusiame meninės „šeimos“ kūrybą. Be to, Zavadskio kūrybos universalumas leidžia jam eksponuoti savo darbus ne tik skulptūros, bet ir tekstilės ir grafikos bienalėse.

Kita svarbi Zavadskio kūrybos sritis – knygų grafika. Dar studijų metais pradėjęs dirbti šioje srityje, jis iliustruoja vadovėlius, kuria žurnalų ir knygų viršelius. Neslėpdamas, kad į šią veiklos sritį žiūri kaip į pragyvenimo šaltinį, autorius pasakoja: „Piešiau ir neurochirurgijos bei patologinės anatomijos vadovėliams, poezijos rinkiniams, žurnalams, memuarų knygoms, istorinėms rekonstrukcijoms, pseudoistoriniams traktatams.“ Didžiausia menine verte visgi pasižymi Zavadskio kurtos vaikiškos knygos Popieriniai lėktuvėliai, Šuo ir jo berniukas, Kai šalia teta Beta. 2013 m. Gražiausių knygų konkurse jo sukurta ir iliustruota knyga Pirštinė buvo įvertinta diplomu knygų vaikams ir jaunimui kategorijoje. Autoriaus piešiniai – šmaikštūs, rodantys gerą anatomijos išmanymą bei puikius piešimo įgūdžius, lengvi ir dekoratyvūs.

Zavadskis – universalus menininkas, savo kūryboje drąsiai metantis elitinės ir žemosios kultūros ženklus į vieną katilą, reaguojantis į visuomenėje vykstančius procesus ir juos ironiškai reflektuojantis savo kūryboje.

Jurgita Ludavičienė

Skaityti daugiau Suskleisti