Marijos Teresės Rožanskaitės gyvenimo istorija vingiuoja per visus svarbiausius XX amžiaus antros pusės Lietuvos istorijos taškus. O jos paveikslai – tarsi sovietmečio visuomenės veidrodis, rodantis atvirai, kantriai ir nemoralizuojant.

Menininkė gimė 1933 metais, taigi dar matė Lietuvą iki okupacijos. Išsilavinę ir darbštūs tėvai rūpinosi ir puoselėjo ūkį bei namus, bet 1941 metų ankstų rytą į jų sodybą įsiveržė ginkluoti vyrai. Sovietų valdžiai neįtikusi šeima buvo ištremta į Krasnojarsko krašto lagerius, tėvas sušaudytas. Jo portretą galime rasti keliuose Rožanskaitės paveiksluose. 1947 metais nuo bado ir šalčio išsekusi keturiolikmetė Marija Teresė susirgo maliarija, todėl pasitaikius progai mama ryžosi rizikuoti ir jos pabėgo į Lietuvą. Tik mirus Stalinui, 1953 metais Rožanskaitė išdrįso paduoti dokumentus į tuometinį Dailės institutą. Įstojo.

Iki Nepriklausomybės atkūrimo Rožanskaitė net nuo pažįstamų slėpė buvusi tremtinė. „Savo jausmus įpratau slėpti, daug kur vaidinu. Bet aš nevaidinu dirbtuvėje“, – sakė dailininkė. Turbūt todėl 1972 metais gimė tam laikmečiui labai drąsus kūrinys „1941-ieji metai“. „Tenka mylėti gyvenimą, nuo kurio taip kenčiu“, – tokie Rožanskaitės dienoraštyje įrašyti žodžiai puikiai atspindi šį paveikslą ir visą jos gyvenimą bei kūrybą.

Tačiau grįžkime prie studijų. Savo kurse laiba rudaakė susipažino su būsimu vyru tapytoju Igoriu Piekuru (1935–2006). Jie kartu nugyveno visą gyvenimą, daug bendrų bruožų turėjo ir jų kūryba. Igoris Piekuras sovietmečiu gavo kiek daugiau pripažinimo, todėl kartais ši pora vadinama lietuvių Frida Kalo (Frida Kahlo) ir Diegu Rivera (Diego Rivera). Rožanskaitės kurse studijavo ir Vincas Kisarauskas, vėliau palaikęs jos pasirinktą kūrybinį kelią. Jiems dėstė Antanas Gudaitis, Leonas Katinas, Vincas Dilka, Jonas Švažas. Komplikuotesni santykiai klostėsi su profesoriumi Antanu Gudaičiu, kuris pats pasirinko mokyti šią gabią studentę. Mat tik baigusi studijas Rožanskaitė apsisprendė, kad „arsiškas“ koloristinis ekspresionizmas jai ne prie širdies. Tai pamatęs buvęs dėstytojas vienu metu net nustojo su ja sveikintis, bet vėliau, kaip rašo Rožanskaitė dienoraštyje, jis tapo tolerantiškesnis ir jie vėl nuoširdžiai pabendraudavo.

Ką pasirinko menininkė vietoj tuo metu saugaus ir užtikrinto koloristinio tapybos stiliaus? Kartu su Igoriu Piekuru juodu pasuko kryptimi, kuri nebuvo vertinama Lietuvoje, tačiau gana paplitusi Estijoje. Greičiausiai nuo italų menininko Renato Gutuso (Guttuso) kūrybos atsispyrę menininkai kūrė paveikslus, kuriems būdingas dėmesys socialiniams klausimams, fragmentiška kompozicija, realistinės detalės. Gana anksti Rožanskaitė susidomėjo medicinos tema. Ligoninės, operacijos, medicininiai tyrimai – dažnas menininkės paveikslų motyvas. Vėliau, 9-ajame dešimtyje, ją domino palatose dienas leidžiančių pagyvenusių žmonių, vienišumo, mirties temos. Paklausta, kodėl jai įdomios medicininės temos, menininkė atsakė: „Aš kalbu apie bendresnį žmogaus susirgimą.“ Šie jos paveikslai – tai sergančios sovietmečio visuomenės, žmogaus bejėgiškumo sistemos gniaužtuose metaforos.

7-ojo dešimtmečio pabaigoje Rožanskaitė pradėjo kurti prie asambliažų priskiriamus objektus. Tai dar vienas drąsus jos žingsnis, nes tuo metu oficialiai asambliažai su panieka buvo vadinami „buržuazinio“, „dekadentinio“ meno atmaina. Kai 6-ajame dešimtmetyje Vakaruose asambliažas įžengė į savo brandžiąją fazę, Lietuvoje vešėjo socrealizmas. 7-ojo dešimtmečio pradžioje su lenkų avangardisto Tadeušo Kantoro (Tadeusz Kantor) kūryba susidūręs asambliažus pradėjo kurti Vincas Kisarauskas, kiek vėliau – Valentinas Antanavičius. Tačiau ir čia Rožanskaitė iškrito iš konteksto. Tradiciškai asambliažą sudaro ant plokštumos tvirtinami įvairūs objektai. Rožanskaitei, priešingai, labiau rūpėjo brautis į plokštumos gylį, tad ji pjaustė drobę, sluoksniavo, kūrė savotiškas „dėžes“.

Rožanskaitės darbai retai patekdavo į parodų erdves, ji nebuvo populiari nei oficialiuosiuose sluoksniuose, nei tarp menininkų. 30 metų ramiai dėstė Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje ir net atgavus Nepriklausomybę jos kūrybinė drąsa ir novatoriškumas nebuvo oficialiai įvertinti. Tam buvo net kelios priežastys. Pirma, jos kūriniai kitokie nei to meto „tikra“, „rimtoji“ tapyba. Antra, ji buvo moteris – tuo metu iš moterų tapytojų didesnio pripažinimo sulaukė tik Sofija Veiverytė – itin vyriško charakterio tapytoja. Trečia – toji nedidelio ūgio, smulki, maloniai besišypsanti moteris su skrybėlaite kolegų buvo laikoma keistuole – kitaip nei įprasta tarp jos kartos menininkų modernistų, ji aktyviai domėjosi gyvenimu aplink. Lankydama motiną ligoninėje, kartu rūpinosi ir vienišais senukais, sukrėsta žinių apie Rusijos įkaitų dramą, spontaniškai nutapė moterį čečėnę čaižiai raudoname fone, kūrė performansus bei instaliacijas politinėmis ekologinėmis temomis. „Aš visuomet noriu būti visuose gyvenimo įvykiuose“, – rašė menininkė savo dienoraštyje. Taip pat ji mėgo bendrauti su jaunimu – apie ją dažnai rašė ir rašo jauni dailėtyrininkai, 2003 metais kuratorius Jonas Valatkevičius surengė jos parodą Šiuolaikinio meno centre.

Rožanskaitės kūriniai nepraranda aktualumo ir šiandien – juose atsispindi ne tik autentiška sovietmečio visuomenės atmosfera, bet ir XXI amžiaus žmogui artimi pojūčiai ir baimės. Greičiausiai teisi buvo menininkė sakydama: „Žmogus per amžius nesikeičia – keičiasi tik džiaugsmai ir kankinimo priemonės.“ Tai savo kūryboje užčiuopę menininkai visada lieka įdomūs ir aktualūs.

Aistė Paulina Virbickaitė