Joana Kairienė

Joana Kairienė

1987

  • Grafikė, tapytoja.

  • Gimė 1987 m. Šalčininkuose, Vilniaus apskr.

  • 2012 m. baigė grafikos studijas Vilniaus dailės akademijoje.

  • Nuo 2009 m. dalyvauja parodose.

  • 2014 m. paskirta Lietuvos Meno tarybos stipendija.

  • Kūrinių yra Jyväskylä Art Museum (Suomija), privačiose kolekcijose.

Apie kūrybą

Smulkutė, trapi mergina valandų valandas paprastu valgomuoju šaukštu spaudžia išraižytą medžio plokštės klišę, kad drobėje atsirastų spalvinga istorija. Tai Joana Kairienė, jaunosios kartos grafikė, kurios didelio formato drobėse susitinka dvi sritys – grafika ir tapyba. Ne toks ir dažnas reiškinys šiuolaikiniame Lietuvos mene.

J. Kairienė tapo plačiau žinoma greitai po 2012 m. surengtos debiutinės parodos „Motyvas“. Joje pristatyti ciklai Lokalizacija ir Įkalčiai išsiskyrė ne tik originaliai derinamomis medžio raižinio ir tapybos technikomis, bet ir savotiškais siužetais. Tiksliau, užuominomis apie kažkur už paveikslo rėmų besiklostančią istoriją, kurios herojai galbūt... ruošiasi daryti arba ką tik padarė kažką nusikalstama.

Autorė su detektyvo įtarumu vaizdavo kasdienius, jos namuose arba studijoje esančius daiktus, kaip antai kabantys rankšluosčiai, vonios kriauklė, skalbimo mašina, tualetinio popieriaus rulonėliai. Nors tose buitinėse detalėse žiūrovas nemato kraujo, kriminalinis siužetas pats nusipiešia vaizduotėje, dėl labai paprastos priežasties: paveikslų antraščių, nurodančių įvykio laiką lyg teismo ekspertizės užrašuose. Menotyrininkė Eglė Juocevičiūtė, rašydama apie šiuos darbus, šmaikštavo: „Fatalistai toje kažkieno rutinoje ieško ženklų, kurie galėjo perspėti apie artėjančius baisumus. O pesimistai mėgaujasi tuo, kad kažkas baisaus gali nutikti bet kada, tam tikrai nereikia dramatiškų aplinkybių“.

Serija Įkalčiai išduoda, kad J. Kairienė mėgsta detektyvinės literatūros klasiką – istorijas apie Šerloką Holmsą ir Erkiulį Puaro, kuriose kiekvienas daiktas, kad ir nekalčiausias, gali būti nusikaltimo įkaltis arba motyvas. Detektyvinę intrigėlę, be kita ko, pakursto vaizduojamų galimai reikšmingų elementų sluoksniškumas, jungiamos skirtingos žvilgsnio perspektyvos į tą patį daiktą, mastelio transformacija – visa tai demonstruoja tiek itin specifinę menininkės naudojamą techniką, tiek santykį su vaizduojamais objektais. Dėl detektyviškumo ir paslaptingo daiktų „elgesio“ jos darbai gali priminti jauno tapytojo Lino Jusionio meninę strategiją.

Tačiau autorei maga ne vien detektyviniai žaidimai. Ji jautri prisiminimų, lyriškos, poetiškos ar nostalgiškos nuotaikos perteikėja. Konkretūs aplinkos daiktai jai siejasi su konkrečiais įvykiais, emocijomis, todėl menininkei beveik niekada neprireikia vaizduoti žmogaus figūros. Ankstyvesniuose darbuose, sukurtuose dar studijuojant Vilniaus dailės akademijoje, žmonių figūrų buvo nemažai. Vėlesniuose jų pamatysi itin retai, tačiau žmogaus egzistencijos tema visuomet aiškiai nujaučiama. Panašiai kaip ir nuobodulio estetikai priskiriami 9 deš. fotografai Alfonsas Budvytis ar jaunesnės kartos Joana Deltuvaitė, J. Kairienė žavisi netiesioginiu, menamu žmogaus buvimu. Šakutės plovimas ir panašūs dalykai – man tai atrodo labai tikra. Ir tai daugiau pasako apie žmogų, nei pats žmogus apie save, – sako menininkė. Tokio pobūdžio susidomėjimas daiktine, dažniausiai interjerine aplinka kaip žmogaus būties atspindžiu šiuolaikinėje grafikoje nedažnas (nors tarsi visi menininkai neapsieina be daiktų vaizdavimo).

Cikle Vėl (2012) daiktai įgauna dar daugiau prasminių sluoksnių ir pasakoja bendresnę socialinę-kultūrinę istoriją. Pagrindiniai personažai – sovietinius laikus menančios dekoratyvinės šokančio elnio ar skrendančio erelio statulėlės – tampa nutolusio istorinio laiko ir asmeninių patyrimų, prisiminimų relikvijomis.

Spalvos – tai dar vienas J. Kairienės grafikos išskirtinumas. Nerašyta taisyklė, jog į grafiką, kaip juodos ir baltos zoną, stoja tie, kas nėra dosniai apdovanoti spalvų pojūčiu. J. Kairienė gal ir nebūtų mėginusi, jei trečiame kurse kažkas nebūtų padovanojęs aliejinių dažų. Susidomėjusi viską darė intuityviai: atspaudžia ir žiūri, kas toliau. Kartais prideda spalvų, kartais potėpių. Neretai, ypač mažesnės apimties darbuose, įtraukia ir spalvotos monotipijos techniką.

Ambicingiausiame pastarojo meto monotipijos, medžio raižinio ir aliejine technika sukurtame darbe Babelio bokštas (2014–2015) taikomas dėlionės principas. Kaip grafikė ji neretai palaikoma „nevalyva“. Tačiau drąsa nusižengti galiojantiems grafikos kanonams tapo vienu iš jaunos autorės kūrybos išskirtinių bruožų.

Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė

Skaityti daugiau Suskleisti

Kūriniai