Visi Eglės Gineitytės paveikslai – figūrinės kompozicijos. Piešdama ji tapo, o tapydama piešia.

Ankstyvuosius didžiulius spalvotus ir nespalvotus piešinius maitino ontologiniai mitai, vaisingumo ritualai ir pirmykštės baimės. Gineitytė kūriniuose išgaudavo ypatingą sprogstamąjį mišinį iš spontaniškos agresijos ir jautrumo. Piešdama menininkė negailestingai glamžo ir trina popierių perteikdama kone fiziškai jaučiamą aistrą ir skausmą. Vitališkomis linijomis ir tamsiomis dėmėmis ji piešia stambius sužeistų, sužalotų, konvulsiškai judančių kūnų siluetus priešpriešindama juos švelniai plonytėmis linijomis brėžiamiems idiliškiems – paukščio, plunksnos, gilės ir rankų – motyvams.

Spalvai čia tenka svarbi, bet ne pagrindinė funkcija. Svarbiausia – lanksčių ir paslankių linijų raiška. Spontaniškai improvizuojant kontūrinės linijos užtapomos ir vėl brėžiamos iš naujo. Juodoje ir sidabrinėje tuščioje plokštumoje dramatiški ir lyriški motyvai susipina galiausiai sudarydami monumentalias ir kartu ornamentiškas kompozicijas. Šių kūrinių neįmanoma vienareikšmiškai interpretuoti, nes skausmas ir švelnumas, grožis ir destrukcija sukuria keistą nerimą keliančią harmoniją.

Po mitinių vaizdinių kita Gineitytės tema – poravimosi ritualai. Dideliuose tapybos mišria technika ant popieriaus kūriniuose menininkė tapė agresyviai savo moteriškumą demonstruojančias herojes. Apsiribojimas lakonišku nespalvotu siluetiniu piešiniu suteikia lengvumo, o tuščias šviesus fonas – artimą šešėlių teatrui pobūdį Kiekviena figūra, rodos, suvaidina mažą linksmą ar groteskišką mizansceną prieš scenos užuolaidą.

Po 2000-ųjų Gineitytės kūriniai pakito. Dramatiškas ir groteskiškas gaidas pakeičia skaidri melancholija. Nuo šiol jos paveikslų herojai – paaugliai ir paauglės, pasineriantys į tylius paslaptingų veiksmų ritualus. Vaidutė Brazauskaitė apie šios grupės darbus rašė: „Tai ‚tylusis veiksmas, kuriame nėra daugiažodžiavimo, kur viskas nusakoma tik pauzėmis, šnabždesiais, atodūsiais, lakoniška linija, taiklia kūnų poza ar daugiareikšmiu gestu.“ Kaip ir ankstesniuose darbuose, Gineitytė savo veikėjų veidų nevaizduoja sutelkdama dėmesį į jų siluetus, pozas ir judesius. Nuogi arba vienodai apsirengę berniukai ir mergaitės vaizduojami po du arba grupelėmis, kaip ir ankstyvesniuose paveiksluose, abstrahuotame jūros pakrantės, smėlio, pievos, dangaus ar rūko fone.

Šokio, imtynių, eisenų choreografija, taip pat kaip ir žaidimų ar laukimo vaizdai, pateikiama kaip fragmentiška frizų dalis. Pavieniai paveikslai atrodo kaip didesnės kompozicijos sudedamosios dalys ar parengiamųjų etiudų variacijos. Lėtas, muzikalus išdėstymo abstrahuotoje erdvėje vienoje linijoje ritmas pasteline prigesinta perlamutrinių spalvų gama, kaip ir melancholiška nuotaika, priartina ją prie simbolistų. Paauglystė, kaip būsena tarp buvimo vaiku ir suaugusiuoju, gali būti interpretuojama ir kaip vienas iš cikliško gyvenimo rato simbolių. Šie Gineitytės kūriniai – lyg budravimo būsenos sapnai, kai sąmonė ir pasąmonė nepastebimai susilieja. Trapaus miražo įspūdis sustiprinamas originalia mišria technika. Tapydama ant popieriaus ir drobės aliejumi ir aliejine pastele menininkė lyg įtrina perlų atspalviais raibuliuojantį dažą sukurdama trapaus prisilietimo ir efemeriško miražo įspūdį.

Nostalgiškas simbolistinės tradicijos perfrazavimas šio dešimtmečio kūriniuose Gineitytės meninę poziciją vėl suartino su jos studijų draugės Patricijos Jurkšaitytės tapybos neoromantizmu.

Raminta Jurėnaitė