Alonas Štelmanas

Alonas Štelmanas

1978

  • Tapytojas.

  • Gimė 1978 m. Kaune.

  • Nuo 2003 m. dalyvauja parodose, gyvena Kaune.

  • 2004 m. baigė tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje.

  • Kūrinių yra Lietuvos dailės muziejuje, privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.

Apie kūrybą

Alono Štelmano tapyba – įdomus jaunesnės lietuvių tapytojų kartos pavyzdys: žvelgdami į jo darbus galime raidę po raidės sudėlioti XX a. pradžios ekspresionizmo ir jau mūsų laikams artimesnio naujųjų laukinių judėjimo „abėcėlę“: aitrus koloritas, gestiška tapysena, „skurdi“ kompozicija, gėla, kartėlis, baimė, sumišimas. Ji sukelia daug emocijų – nuo pasidygėjimo iki kreivos šypsenos – ir ilgai neužsimiršta.

Savo „žmogiškuosius“ veikėjus Štelmanas keistai redukuoja, supaprastina – iš figūrų drobėse telieka pagaliukai, šakaliukai, apskritimai, – visai kaip schemiški atvaizdai kelio ženkluose. Tačiau dėl to jo darbų vaizdas netampa dekoratyvus. Greičiau – keistai neurotiškas, psichodelinis, erzinamai vaikiškas. Tiksliausia būtų sakyti – infantilus. Juk šitaip vadiname suaugusiojo, niekaip neišaugančio iš vaikiškos pasaulėjautos, būseną, arba charakterio savybę. Štelmano kūrinių nuotaiką sustiprina ir riebiai tepamas dažas, tarsi ką tik išartas laukas banguojantis paveikslų paviršius, o ir aitrus, „nuodingas“ koloritas – įvairaus intensyvumo violetai, geltoniai, drąsiai tepama begėdiškai rožinė. Įspūdis toks, tarsi ant braškinių ledų šliūkštelėta buteliukas ricinos... Darniai čia veikia ir antropomorfizuoti daiktai (kaip pinkfloidiškai žygiuojantys kirvukai, buteliai, elektros lemputės ir t. t.). Vaizduojami kvailose, absurdiškose situacijose, jie, regis, įkūnija individo frustraciją ir nelabai malonią asmeninę patirtį.

Štelmanas yra stipriai išvystęs savotišką simbolių sistemą (kai kuriuos ženklus čia galime tapatinti ir su visuotinai priimtais), arba automitologiją. Štai, pavyzdžiui, mėnulis (arba antropomorfiško herojaus įsikūnijimas) čia dažniausiai yra jaunas. O kai kuriuos savo drobių veikėjus tapytojas vadina tiesiog „mėnulžmogiais“, nes jie yra su mėnulio pjautuvais vietoj galvų. Kitų galvos atrodo kaip taisyklingi apskritimai. Jo darbuose aptinkame dar vieną panašų tipažą – savotišką „širdažmogį“... Tai irgi antropomorfiška būtybė, primenanti vulgarias mokyklinių suolų, viešų sienų ir patvorių tepliones. Tik ji neperverta meilės strėle, o primena gyvą sutvėrimą, piktą žmogiūkštį – agresyvi, kenčianti ir užkrečianti savo kančia ir įsiūčiu.

Jo herojai dažnai veikia poromis, kartais – didesnėmis grupėmis. Gana griežtai ir ritmiškai išdėliotos drobėje, šios figūros įgauna ir šiek tiek militaristinio agresyvumo, kartais primena mažų berniukų žaidimus žaisliniais kareivėliais ar suaugusių vyrų karines strategijas. Veikėjų lytis nedetalizuojama, bet Jos ir Jo akistata iškyla netiesiogiai – tarsi archetipinis vyriškų baimių įsikūnijimas drobę okupuoja įstriži brūkšniai – ore sklendžiančios raganos, išnyra ir bjauri, nerangi nuotaka, įsitvėrusi puokštę rausvų balionų.

Štelmano drobėse dažnai stūkso ir keistas pastatas žioruojančiais langais ir aukštu kaminu. Jis taip pat simbolistiškai „sužmogintas“, gyvas, tykantis, žiūrintis, liudijantis. Ne, tai ne Čiurlionio Ramybė ir ne josios replika. Tačiau giluminis ryšys – kaip tikėjimas gyvojoje ir negyvojoje gamtoje glūdinčiomis galiomis – egzistuoja. Beje, beveik visur veiksmo scena – atviras laukas. O veiksmo laikas – naktis, prieblanda, sutemos. Mitinis, pasakiškas ir neaiškus, ribinis metas, kai galimi įvairiausi virsmai, kai į paviršių išlenda šmėklos, vaiduokliai ir sielos demonai.

Jei sakytume, kad pasaulinė ekspresionizmo istorija prasidėjo gal dar nuo Matthiaso Grünewaldo ar El Greco, o Lietuvoje – nuo liaudies meno ir jį jautriai perteikusios tarpukario dailininkų grupės „Ars“, o vėliau išsiplėtojo naujųjų laukinių bangą atliepusios „Angies“ kūryboje, Štelmano tapyba į lietuviškąjį kontekstą įsiterpia savaip. Jai būdinga didelė autentiškumo, nuoširdumo dozė, kartais – ribinė įtampa, kurią sudaro „nuodingas“ spalvynas ir sarkastiška, vaikiška frustracija, patyrimai, kuriuos nevalingai, o gal ir sąmoningai projektuojame „rimtame“ suaugusiųjų pasaulyje. Taip pat ir veikėjai – Štelmano mėnulžmogiai primena vaikiškos animacijos ir knygučių piešinius, kur mėnulis vaizduojamas kaip geraširdis ūsuotas dėdė. Ir Štelmano veikėjai atneša ne saldų sapną, o tikrą, nesusapnuotą realybės košmarą. Taigi, šio menininko darbuose žiūrovą traukia gyvas jausmas, sukrečiantis nuogumas prieš kitus ir save, nežabota fantazija ir atitinkami spalvų deriniai. Jo paveikslai – tarsi nuoširdžios didelio vaiko pasakos apie save ir gyvenimą.

Kristina Stančienė

Skaityti daugiau Suskleisti

Kūriniai

Alonas Štelmanas - Naktis daboklėje;Night in Custody;

Alonas Štelmanas

Naktis daboklėje

2012

Alonas Štelmanas - Kraujo broliai;Blood Brothers;

Alonas Štelmanas

Kraujo broliai

2011

Alonas Štelmanas - Be pavadinimo;Untitled;

Alonas Štelmanas

Be pavadinimo

2007

Alonas Štelmanas - Be pavadinimo;Untitled;

Alonas Štelmanas

Be pavadinimo

2007

Alonas Štelmanas - Be pavadinimo;Untitled;

Alonas Štelmanas

Be pavadinimo

2007

Alonas Štelmanas - Be pavadinimo;Untitled;

Alonas Štelmanas

Be pavadinimo

2007

Alonas Štelmanas - Be pavadinimo;Untitled;

Alonas Štelmanas

Be pavadinimo

2007

Alonas Štelmanas - Be pavadinimo;Untitled;

Alonas Štelmanas

Be pavadinimo

2007