Antanas Martinaitis (1939–1986), 1964 m. pabaigęs tapybos studijas Dailės institute, Ričardo Povilo Vaitiekūno draugijoje Pažaislio dirbtuvėse kūrė neoimpresionistinius peizažus. Landšafto paviršiaus plokštumą, panašiai kaip Paulio Cézanne'o (Polio Sezano) natiurmortų stalas vogčiomis pakreiptą žiūrovo link, juose užpildo vešli įvairiarūšės augmenijos tankmė. Atstovaujama dažų faktūros, ji veržiasi žiūrovo erdvėn, užstodama kelią jo žvilgsniui į paveikslo erdvę. Netrukus menininkas tankmėn įpina „nenuovokių lietuvaičių“ Alfonsas Andriuškevičius, Lietuvių dailė: 1975–1995, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1997, p. 179. figūras, regis, nulipdytas iš lygiai to paties molio, ir tik paveikslų pavadinimai byloja, kad šios belaikės, sustingusios mizanscenos turėtų pasakoti primirštas ar net negrįžtamai prarastas tautos legendas.

 

8 dešimtmečio pradžioje, kai ketverto tapytojai išvydo grožio daigus nykioje sovietmečio kasdienybėje, Martinaitis, ištikimas Antano Gudaičio mokinys, plėtojo vaizdinių metaforų kalbą. Jos regimoji esmė – besiūlis iš juslinės tikrovės, vaizduotės ir ženklų (arba medijų plačiąja prasme) pasaulio atklydusių pavidalų montažas. Metaforiškas kompozicijas sudaro skirtinga maniera nutapyti aplinkos objektų atvaizdai, abstrakčios formos ir grafiniai simboliai. Šio ezopinio kalbėjimo prasmę galima tik numanyti.

 

Remdamasis koloristine tarpukario Lietuvos tapyba, taip pat Jono Švažo ir jo kartos modernistų formos išradimais, Martinaitis ilgainiui sukūrė savitą vaizdo schemą. Į minkštus potėpių kilimus panašiuose paveiksluose taurios spalvos – dažniausiai vyno raudona ir auksinė – žėri pro juodą piešinio tinklą. 8 dešimtmečio pabaigoje prasidėjusio „groteskiškojo“ laikotarpio drobes užplūsta mitiniai kentaurai, dviveidis Janas, biblinė Judita ir sūnus palaidūnas, juokdariai, kaukės. Ironija ir teatrališkumas, įtartini ritualai, permainingi, augantys ir kartu yrantys kūnai, senstantys ilganosiai grimasų iškreipti veidai, susipainiojusios krūtys ir kupros, keistose vietose atsiveriančios akys liudija augančią „demonišką“ Martinaičio kūrybos galią. Gėrio gėlių lapelius ryjantys Gėlių ėdikai (1983), keliaujančius artistus pasitinkantis Kristus, jauną merginą su Holoferno galva rankose apspitusios ilganosės senės atrodo it sustabdytos ir laiko patina aptrauktos kažkur vykstančių spektaklių scenos. Jose susipina religiniai motyvai, pasakos ir nutrūkęs turgaus šurmulys.

 

Kartais tirštuose įvairiaspalvių potėpių brūzgynuose staiga išnyra aiškus, harmoningas, švelnaus silueto nuogas jaunos moters kūnas lygia auksu švytinčia oda. Jo grožį dar labiau pabrėžia greta nutapyti susiraukšlėję bjaurių senių veidai ar baugūs mišrūnai. Groteskinį karnavalo šėlsmą pratęsia erotikos ir smurto tema. Paveiksle Legenda apie Kentauro nugalabijimą (1979) ant mitinio mišrūno raita nuogalė aistringai išlenktu liemeniu užsimoja peiliu. Jo forma primena primerktą akį ar kitus kūno plyšius. Kentauras patetiškai atgręžia siaubo ir geismo perkreiptą veidą.

 

Kūniškos dramos Martinaičio paveiksluose nerodomos visai atvirai, – šokiruojantys pavidalai su tikru ar apsimestiniu naivumu slepiami spalvų ir potėpių audinyje, vitražiškame juodų kontūrų tinkle. Nuo pasakų pasukęs prie perversijų, tapytojas ėmė fetišuoti medžiagišką paveikslo paviršių. Raibuliuojanti dažų masė gožia piešinį, juodi kontūrai sunkiai besulaiko potėpių laviną. Sustabarėjusias scenas pateikiantys paveikslai mirga, tarsi mainosi akyse, atrodo judrūs. Svarbiausia jų žinia – gyvybingas pačios tapybos, dažais padengtos drobės, grožis.

 

Martinaičio kūryba buvo geras pavyzdys jauniesiems 9 dešimtmečio dailininkams, praktikavusiems tapybą dėl tapybos, plėtojusiems dailės istorijoje ar teatre rastais įvaizdžiais ir motyvais maitinamas individualias mitologijas. Naujajam ezopiniam siužetiniam ekspresionizmui būdingos mįslingų, beveik niekada autoriaus neįvardijamų ritualų scenos gali reikšti vien tik norą tapyti gerus paveikslus.