Architekto šeimoje gimęs Aleksandras Šepkus ketino sekti tėvo pėdomis, turėjo ir praktikos – padėdavo tėvui užbaigti brėžinius. Vaikystėje dailės išsilavinimo būsimasis juvelyras neįgijo, jo mokykla, anot paties, buvo XIX a. medžio raižiniais iliustruoto Robinzono Kruzo kopijos, kurias darydavo tėvo nurodymu. „Ten buvo be galo sudėtingi medžio raižiniai, turėdavau nukopijuoti tiksliai – nuo vieno kampo iki kito. Labai gera mokykla“, Beatričė Laurinavičienė, „Aleksas Šepkus: Esu politiškai nekorektiškas“, Verslo žinios, 2012 07 27. – prisimena juvelyras. 1972–1977 m. Aleksandras studijavo Lietuvos dailės institute dizaino specialybę. Feliksas Daukantas norėjo parengti kelis juvelyrikos specialistus. Taigi Šepkus – pirmasis iš jų ir vienas iš nedaugelio sovietmečio metalo dailininkų, ugdytų ne estiškos tradicijos. Vis dėlto estų metalo mokyklos įgūdžius jam teko patirti per Kazimiero Simanonio pamokas. Jam ir Petrui Garškai (tuometiniam Pramoninės dailės katedros mokymo meistrui) Aleksandras dėkingas: be jų perduotų žinių, teigia, nebūtų tapęs juvelyru. Baigdamas dizaino studijas, Šepkus sukūrė komplektą papuošalų jaunavedžiams (vadovas Algimantas Mizgiris), kur juntama Simanonio įtaka – širdučių formos inkrustuoti elementai, iš kurių sudarytas kaklo vėrinys ir apyrankė, dar gana masyvūs, juose nėra vėlesnei kūrybai būdingos elegancijos ir rafinuotumo.

 

Šepkus žavėjosi Pauliaus Lantucho papuošalais, primenančiais amuletus, ir jo įvaldyta metalų inkrustavimo technika. Lantuchui nebuvo leista baigti dizaino studijų, kai išaiškėjo, kad jis prisidėjęs prie antisovietinio laikraštėlio Cogito Dailės institute leidybos; 1979 m. jis emigravo į JAV. Vieninteliu tiesioginę įtaką padariusiu menininku Šepkus laiko vokiečių juvelyrą Hermanną Jüngerį (Hermaną Jungerį; 1928–2005), kurio darbų reprodukcijos skatino lietuvį kurti papuošalus kaip miniatiūrinius daiktus. Taip Šepkus sukūrė savo papuošalo tipą – metalo miniatiūrą, pasižyminčią vaizdo raiškumu, kultūrinėmis asociacijomis, literatūrinėmis ir istorinėmis aspiracijomis, žavintį meistrišku sidabro ir brangių bei pusbrangių akmenų deriniu. Tai intelektualo kūriniai, reikalaujantys žinių ir kūrinio skaitymo, jo ženklų, įrašų, poezijos intarpų interpretavimo. Tokie papuošalai neturėjo nieko bendra su masine kultūra, kurios Šepkus nemėgsta. Nors vieno „parodinio“ papuošalo kūryba kartais trukdavo iki dviejų mėnesių, kurti tokius dirbinius buvo palanki tuometinė Lietuvos meninė terpė. Pragyvenimą juvelyrui užtikrindavo augantis užsakovų ratas ir Dailės fondo salonuose prieinamomis kainomis parduodami paprastesni papuošalai.

 

Tačiau jauną ir sėkmingai dirbantį juvelyrą traukė nauji išbandymai, jis norėjęs įsitikinti, ką galėtų padaryti svetur. Pamatyti Ameriką svajojo dar nuo paauglystės. „Iš pasaulio gaudavau informacijos, žiūrėdavau, galvodavau – aš galiu dar geriau padaryt. Bandydavau, ir kartais pasisekdavo.“ Į Niujorką Šepkus išvyko 1988 m. su penkiais šimtais dolerių ir keliais sidabriniais žiedais bei pakabukais (juk kūrinių išsivežti nebuvo galima). Jis tapo vienu paskutinių lietuvių, gavusių politinį prieglobstį neramiais Sovietų Sąjungos griūties laikais.