Poetės ir prozininkės Agnės Žagrakalytės (g. 1979) kūryba išsiskiria specifiniu, kiek nervingu žaismingumu, jusliškumu ir jausmingumu. Žaismingumas pasireiškia interdiskursyvumu, pavyzdžiui, orientacija į komikso žanrą, vaizdažodinių tekstų kūrimu. Vaizdažodinio teksto samprata itin plati: tai ir iliustruota knyga, kurioje vizualinis tekstas yra derinamas ar paklūsta žodiniam, ir skirtingos prigimties – vaizdinius ir žodinius – elementus jungiantis tekstas. Žr.: Andrius Grigorjevas, „Sakymas vaizdažodiniuose tekstuose“, Žmogus ir žodis, 2010, Nr. 2, p. 46. Prozai būdingas fragmentiškumas, įmantrios įvykių, detalių konsteliacijos.
Žagrakalytė artima individualistams. Savo kūryba ir viešais pasisakymais ji neigia skirtį tarp aukštosios ir žemosios literatūros, ironizuoja kūrėjo – rimto, užsiangažavusio, kenčiančio genijaus – sampratą. Rašytojos manymu, menas, kultūra, rašymas turi teikti džiaugsmą tiek pačiam kūrėjui, tiek skaitytojui.
Moteriškumas – itin svarbi pirmojo eilių rinkinio Išteku (2003) tema. Pasitelkiant folkloro motyvus, ironiją, vaizduojami modernių bernelių ir mergelių santykiai, jaunos moters tapatybės paieškos. Rinkinys baigiamas triumfališku eilėraščiu „Išteku“: santuoka jame suvokiama kaip ateities programa, išsilaisvinimas iš perdėto jautrumo, nestabilumo.
Antrame rinkinyje Visa tiesa apie Alisą Meler (2008) išsiskiria du registrai. Eilėraščiuose fiksuojamos juslinės, erotinės ir romantinės situacijos:
per tave aš it dūdmaišis, –
kartą priglaudei lūpas, ir
gaudžiu blerbdama
it tūkstantis pilvan subestų dūdelių.
Per tave aš meluoju lengvai,
lyg kvėpuočiau
saulės, vandens ir nuo vėjo
nelinkstančių palmių
prismaigstytam sapne.
Per tave pabundu, ir laikau
save apkabinus, kad užspausčiau
šaltą it špagos geležtė
geliančią tylą,
šniokščiančią iš visų mano ertmių ir
siauriausių skylučių. Agnė Žagrakalytė, „Per tave II“, in: Visa tiesa apie Alisą Meler, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.
Tuo tarpu proziniams tekstams būdingas žaismingumas, vaikiškai naivus registras. Alisa – lyrinės subjektės alter ego, literatūrinė kaukė:
Stumia Alisa per mišką karutį, dairosi susirūpinus, kol apsidžiaugia radus – ant kelmelio sėdi drūta stora svari Priežastis Nedirbti. Įrita karutin, parsiveža namo. Vonioje girdėti, kaip ulba lapės masažuojama Priežastis Nedaryti Mankštos. Prie virtuvės stalo dviračių vagys kutena pasmakrę kikenančiai Priežasčiai Nemiegoti, o pro langą matyti, kaip grybautojai tempiasi besispyriojančią Priežastį Neplauti Indų. Plona kaip adata, kulnais rausdama griovelius kiemo žolytėje, ji spigiai atsikirtinėja. Aušros nurausvintos jos ausys juokingai kruta. Agnė Žagrakalytė, Visa tiesa apie Alisą Meler, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.
Moteriškumo tema plėtojama ir romane Eigulio duktė: byla F 117 (2013). Kūrinį kritika vadina muziejumi, kuriame eksponuojami praėję gyvenimai ir buitis. Protagonisto Juozo Žagrakalio – autorės giminaičio, kurio gyvenimas rekonstruojamas remiantis gausia archyvine medžiaga – tapatybę lemia trys itin skirtingos jo gyvenimo moterys. Moteriškai, t. y. saugančiai, tapatybei kritika priskiria ir romano pasakotojos užsiangažavimą išsaugoti savo giminės istoriją.
Pirma intriga su komikso žanru – poezijos rinkinys Visa tiesa apie Alisą Meler. Čia šalia eilėraščių publikuojami piešinėliai ir trumpi tekstai proza. Rašytoja teigia:
Seniai norėjau komiksų ir poezijos mišinio, mat abu žanrai kažkuo panašūs ir, maniau, bus lengvai sulydomi. [...] Eilėraščių rašymas kažkodėl įsivaizduojamas kaip itin sakralus dalykas – prasikrapštai kokį nuo nuolatinio krapštymo neužgyjantį širdies vožtuvą ir šliaužioji po balto popieriaus lapą. Taip yra priimta. O man norisi ryškesnių spalvų ir faktūrų. Džiaugtis ir šokti, o ne šliaužioti susisukus nuo kokių nors dvasinių kančių. „Jauna poetė Agnė Žagrakalytė rašydama žaidžia ir šoka“. Lukas Miknevičius kalbasi su Agne Žagrakalyte, www.lrytas.lt, 2008 10 20.
Antrą kartą prie žaidimo su komiksu grįžtama romane Klara (2015). Imituojant bande dessinée (prancūzų komiksai) ir claire ligne (belgų komiksai, iš kurių žymiausias – Tintino nuotykiai) stilistiką, pasakojami avantiūristės, po pasaulį besiblaškančios lietuvaitės Klaros nuotykiai. Romano fragmentai nesudaro nuoseklios chronologinės sekos – jie pabirę lyg vaiko išmėtyti žaislai.
Komentarai
Rašyti komentarą