Santaka
Rimvidas Jankauskas-Kampas
Santaka
1993, drobė, aliejus, 150 x 189 cm
Apie kūrinį
Ką apie kūrinį mąstote Jūs?
Įprotis pažintį su meno kūriniu pradėti nuo pavadinimo padeda ne visada. Štai kad ir šis Rimvido Jankausko-Kampo paveikslas, kurio oficialus pavadinimas – „Santaka“. Aha, sakome, raudona upė, žali krantai. Bet ar tai viskas? Upių santaka šiuo atveju tik vienas iš būdų skaityti paveikslą. Kiti čia pamatys metafora užšifruotą erotinę sceną. O galbūt menininkas galvojo apie spalvų susidūrimą ar, tiksliau, susiliejimą?
 
Čia vyrauja trys spalvos: raudona, mėlyna, žalia. Kalbant apie jas būtų naudinga pamiršti tradicinę simboliką, neva raudona – tai kraujas, žalia – gamta ir panašiai. Kampo paveiksluose spalvų nereikia skaityti. Verta pamėginti jas išgirsti. Pažvelkime į paveikslą fragmentais: kaip apibūdinti raudoną, prisišliejusią prie ramios mėlynos? Ir kaip toji raudona keičiasi, kai šalia atsiduria žalia? Besižvalgydami atrandame, kad paveiksle daugybė spalvinių atspalvių, kiekvienas jų skamba kitaip. Ir štai – iš pirmo žvilgsnio paprastas kūrinys jau tapo džiazu.
 
Pavadinimas „Santaka“ lietuvio mintis visų pirma nukreips į Kauną. Čia paveikslas ir sukurtas, čia daugiausiai ir gyveno menininkas, gimęs Klaipėdoje, studijavęs Vilniuje. Svarbi jam buvo ir Kauno meninė tradicija, net ir sovietmečiu nepamiršusi prieškariu skandalingos „Ars“ grupės, kurią sudarė iš Paryžiaus naujų ekspresionistinių vėjų į šalį atsivežę jauni tapytojai. Savo mokytojais Kampas laikė ir XX amžiaus vidurio tapytojus, kurie spalvai skyrė daug dėmesio: Antaną Martinaitį, Joną Švažą, Alfonsą Vilpišauską. Nuo savęs Kampas pridėjo dar daugiau radikalumo: maksimaliai ryškios spalvos ir jų deriniai, gestiškai tapybai artimas potėpis, dideli masteliai primena mums Vakarų Europos 8-ojo dešimtmečio neoekspresionistų, dar vadinamų „naujaisiais laukiniais“, tapybą. Net ir šiame kontekste menininko iš Kauno tapyba neatrodo nei blanki, nei kukli, nei stokojanti energijos ir įtaigumo.
 
Aistė Paulina Virbickaitė