1941-ieji metai
Marija Teresė Rožanskaitė
1941-ieji metai
1972, asambliažas, 125 x 200 x 15 cm
Apie kūrinį
Ką apie kūrinį mąstote Jūs?
Marijos Teresės Rožanskaitės kūrinys „1941-ieji metai“ – autobiografinis ir savo sukūrimo laiku bei aplinkybėmis – labai drąsus. Tai pasakojimas apie sudaužytus žmonių gyvenimus, kultūros, žmogiškumo paniekinimą. Kalbama apie trėmimus, kai 1941 metų birželį Sovietų valdžia netikėtai suėmė ir per porą dienų į Sibirą ištrėmė beveik 20 000 valdžiai neįtikusių lietuvių, dažnai visomis šeimoms.
 
Žmonės buvo vežami gyvuliniuose vagonuose, tokiuose, kokį matome šio paveikslo antrame plane. Pirmame plane – trys keistos figūros uždengtos juodomis marškomis. Jos – tarsi tikėjimo, kultūros ir žmogiškumo simboliai. Figūroje dešinėje atpažįstame Mergelės Marijos atributus – aukso aureolę ir kanonišką Kūdikėlio Jėzaus atvaizdą. Vidurinioji figūra asocijuojasi su antikinių skulptūrų marmuro vėsa – tai Vakarų kultūros grožio, harmonijos simbolis. Prasiskleidus audiniui, kuris dengia trečiąją figūrą, matome vaikystės likučius – lėles, kaspinėlius, kurie sudaro beformę masę. Greičiausiai taip jautėsi įbauginta, alkana ir pavargusi septynmetė būsimoji tapytoja, stovėdama šalia gyvulinio vagono, išvežusio ją į Sibirą.
 
Neįtikusią sovietų valdžiai Rožanskaitės šeimą išvežė į Krasnojarsko lagerius, tėvą sušaudė. Kai iš bado ir šalčio nusilpusi keturiolikmetė Marija Teresė susirgo maliarija, mama pasiryžo rizikuoti – 1947 metais jos pabėgo iš lagerio ir grįžo Lietuvą. Tik po šešerių metų, mirus Stalinui, Rožanskaitė išdrįso paduoti dokumentus į tuometinį dailės institutą ir įstojo. Šį kūrinį tapytoja sukūrė būdama 39-erių. Tuometinei valdžiai sužinojus apie jį, tapytoja greičiausiai būtų turėjusi daug problemų.
 
Kūrinio turinys savo drąsa pranoksta plastinę raišką, nors pastaroji taip pat originali tuometiniame Lietuvos dailės kontekste. Juk čia pirmieji asambliažai buvo pradėti kurti tik 7 dešimtmetyje. Jie tuo metu paniekinamai vadinti „buržuazinio“, „dekadentinio“ meno atmaina ir neturėjo šansų pasirodyti parodose. Rožanskaitės erdvinės kompozicijos nesulaukė daug pritarimo ir iš tuometinių kolegų menininkų – vietoje to, kad lipdytų objektus ant drobės paviršiaus, ji, kaip matome, skverbėsi gilyn – praplėšta, suardyta plokštuma stiprino dramatišką nerimo nuotaiką.
 
Aistė Paulina Virbickaitė