„Taikomosios dailės pasiekimus – į gyvenimą“, „Tarybinio žmogaus aplinka turi būti graži ir auklėjanti“, – skelbė 6 dešimtmečio antrosioss pusės savaitraščio Literatūra ir menas antraštės. Svarbiausios to laikotarpio taikomosios dailės parodos turėjo skatinti modernios buitinės aplinkos poreikį, propaguoti ansambliškumo ir stiliaus vientisumo idėjas. Pirmąją Pabaltijo taikomosios dailės parodą, 1955–1956 m. apkeliavusią Baltijos respublikų sostines ir Maskvą, organizatoriai rengė kaip taikomosios dailės ir liaudies vartojimo dirbinių pavyzdžių ekspoziciją. Panaši paskirtis buvo ir 1960 m. vilniečių gausiai lankomoje vietoje – Vingio parko estrados patalpose – surengtos respublikinės taikomosios dailės ir pramonės gaminių parodos. Čia modernios gyvensenos privalumus aiškino lankytojus pasitinkantys dailininkai ir architektai. Puikia vaizdine priemone tarnavo moderniai įrengtų interjerų pavyzdžiai ir jų priešingybė – miesčioniškos buities ekspozicija „Dėmesio! Chaltūra“, kurioje buvo galima išvysti, anot parodos recenzentų, „jomarkinę kūrybą“.

 

Modernizmo lūžio laikotarpio propagandos priemonėmis tapo naujos statybos būstuose rengiamos baldų ir buities pavyzdinių gaminių parodos. Tokia mada atėjo iš Maskvos. 1958 m. sąjunginės baldų konkursinės parodos eksponatus buvo priglaudęs vienas iš Čeriomuškų mikrorajono daugiabučių (apstatyta 40 butų). Šioje parodoje sėkmingai dalyvavo ir Lietuvos baldų gamintojai. Sekdami maskviečių pavyzdžiu, taikomosios dailės organizatoriai 1959 m. Vilniuje, Antakalnyje, ką tik pastatytame name įrengė kelis moderniai apstatytus butus. Liudo Giros gatvėje Vilniuje organizuota nuolatinė Liaudies ūkio tarybos baldų paroda.

 

Sovietinį žmogų turėjo supti pigūs, patogūs, lengvai surenkami baldai, jaukumo suteikti saikingai dekoruoti pramoninio darbo kilimai, raiškaus piešinio langų užuolaidos ir vienas kitas taikomosios dailės dirbinys – apibendrintų formų, lakoniško silueto vaza, molinė skulptūrėlė, paveikslas ant sienos. Tokį estetinį idealą propagavo sąjunginės ir respublikinės taikomosios dailės parodos, kuriose buvo eksponuojami gyvenamųjų interjerų pavyzdžiai – baldų komplektai ir kilimai, keramika, metalo dirbiniai.

 

1960 m. Jono Prapuolenio parodoje baldai buvo eksponuojami interjeruose, juos papildė „kiekvienam baldų komplektui priderintas kilimas, užuolaidos, paveikslas, dekoratyvinė skulptūrėlė ir kt.“​ Jūratė Katinaitė, „Pirmoji respublikoje“, Literatūra ir menas, 1960 06 11.

 

Masinės gamybos audiniai, kilimai, suvenyrai, „Dailės“ kombinatų tiražinė produkcija buvo tokių parodų dalis. 1961 m. Sovietų Sąjungos sostinėje Maskvoje surengta didžiulė sąjunginė meninės pramonės pavyzdžių paroda „Dailę – buičiai“, sukėlusi didelį atgarsį ir diskusijas sąjunginėje ir respublikinėje periodikoje. Tarp geriausiai įvertintų eksponatų buvo Lietuvos tekstilės ir baldų įmonių gaminių, „Dailės“ kombinatų tiražinės produkcijos. Algimanto ir Vytauto Nasvyčių suprojektuoti baldai tipiniam dviejų kambarių butui įvertinti parodos aukso medaliu.

 

1961 m. Maskvoje vyko sąjunginė tekstilės dirbinių paroda, kurioje eksponuoti masinės gamybos audiniai. Lietuvai atstovavo Lentvario kilimų fabriko, verpimo-audimo kombinato „Audėjas“, Kauno, Panevėžio ir kitų audimo fabrikų, „Dailės“ kombinatų audiniai. Šios parodos buvo reikšmingos ne tik žiūrovams, bet ir dailininkų bendruomenei. Parodų recenzentai straipsniuose kantriai aiškino taikomosios dailės eksponatų privalumus, nurodinėjo trūkumus ir dirbinio tiražavimo bei pramoninės gamybos perspektyvas.

 

Modernizmo lūžio laikotarpio taikomosios dailės parodos buvo specifinės. Jose pramoniniai gaminiai eksponuoti kartu su unikaliais dailininkų kūriniais. Buvo pabrėžiama ansambliškumo idėja, pristatomi vientiso stiliaus kompleksiniai interjerai. Tačiau ilgainiui, vystantis pramonei ir stiprėjant taikomajai dailei, modernios buities sampratai įveikus „buržuazinį“ miesčionišką skonį, sovietinių piliečių nebereikėjo auklėti. Ilgainiui taikomosios dailės parodos atsiskyrė nuo pramonės gaminių parodų, ir nuo 7 dešimtmečio antros pusės masinės gamybos ir dizaino dirbinių taikomosios dailės parodose matydavai vis rečiau. Nebent tie dirbiniai papildė unikalius dailininkų kūrinius arba padėjo kurti vientisus ansamblius.